Vieną rytą atsikeli ir nebesupranti, iš kurios pusės varpai skamba. Vienas per kitą susipynė kvietimai mylėti save nepakartojamą, kasas pasileidus lėkti per pievas  amžinųjų vertybių ieškoti ir keisti bei keistis iki begalybės.

Štai net ir mes su kolega Danieliumi (aka Debesyla) debatus surengėme.

Danieliau, tu svečias, tau pirmenybė, rėžk kalbą!

Debesyla:

Viskas su tavimi gerai. Nors kartais galvoji, kad šiandien turėtum būti geresnė nei vakar – jau esi pakankama. Net jei to nežinai. (O nežinojimas, juk, galvotum ir yra to “nepakanka” ženklas!)

Viskas su tavimi gerai, nes tu esi žmogus. O mes, žmonės, esame kaip tarakonai. Tik dar atsparesni.

Juk šimtai tūkstančių vyrų ir moterų, per paskutinius 20 tūkstančių metų, turėjo sutikti vienas kitą, kad padarytų tave. Ir, tikėtina, didžioji dalis jų nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, nei žinojo kodėl ir kaip rankas plauti, nei iškepti bulvinių blynų (kas tos bulvės, išvis?), o nekalbėkime ne…

…Ne. Pakalbėkime.

Tie šimtai tūkstančių žmonių buvo bjaurūs.

Tu jaudiniesi, kad tavo nosis negraži? Kad turi apgamą ant kaktos? Kad antakiai bando suaugti į vieną? Kad sunkiai pabėgi, kvėpuoji ir nemoki patenkinti savo vyro ar moters?

Cha!

Tarytum tie šimtai tūkstančių žmonių to neturėjo. Tarytum jie neturėjo bėdų, nepatyrė baimių, nebijojo pirmų pasimatymų, iškart žinojo, kaip “daryti seksą”, jau atmintinai turbūt mokėjo auginti vaikus ir neišprotėti, kai tie N+ kartą pridaro į vystyklus ar lovą? Tarytum jiems nebuvo sunku, nebuvo baisu, nekilo pykčio bangos, nekilo egzistenciniai klausimai?

Taaaaaaaaaaaaaaip.

Čia tik tau tokios problemos, ar ne? Taip ir žinojau – taigi tu išskirtinė! Tavo gyvenimas išskirtinai sunkus, o tu esi tokia bjauri, baisi, bloga, nepakankama, kad apie tave turėtų būti rašomi spektakliai ir epai!

Eh…

Nemanau. Manau, kad viskas su tavimi gerai. Nes tu esi žmogus.

Alvyda:

Sutinku su Danieliumi ir čia pat noriu jam prieštarauti.

Tu Tikrai. Esi. Pakankama!

Ir neabejotinai žmogus, nors savyje nešiojiesi jei ne kelis, tai bent vieną graužiantį kirminėlį, įsodintą kitų – aplinkybių, ar tokių pat „pagraužtų“ aplinkinių.

Žinai, nieko blogo norėti būti geresnei. Jei tas noras nekyla iš saviplakos, nusivylimo, noro įtikti ar noro varžytis. Nes visada bus

geresnių,

gražesnių,

protingesnių,

daugiau pasiekusių.

Visada. Nes tiesiog sunku varžytis su 7.6 milijardais.

Bet jei tu – savo pačios konkurentė, jei tobulėjimas – ne beprasmis žodis žodyne ar postas Feisbuke, jei jis – tavo raktas į išsvajotą tikslą, pirmyn.  Net jeigu niekas nepaplekšnos per petį. Net jei greičiau į tavo pokytį numyks „Matai, kaip jai pasisekė“, „Gerai jai, kai…(įsirašyk priežastį).  Net jei vietoj sveikinimų už nugaros murmės „Gimė su marškinėliais“, „Per pažintis pakliuvo“, „Nebuvo verta“.

Manau, kad kur kas blogiau kai įtiki, kad viskas, esi tobula ir nepakartojama. Neklystanti ir turinti teisę į absoliučią tiesą. Graudu stebėti, kai taip tokie žmonės nepaliaujamai tranko galvą sienon ir stebisi, kad kaktoje guzas, o siena stovi kaip stovėjusi. O taip akivaizdu, kad trūksta tiek nedaug – tik nulipti nuo pjedestalo ir prisipažinti, kad pirmiausia reikia nusirinkti akmenis nuo savo kelio. Kad ne kiti, o pats esi didžiausia kliūtis.

Šiuolaikinė medija itin palanki abiejų lyčių napoleonams atsiskleisti. Visokio plauko muzikiniai šou ir pokalbių laidos jais pasigardžiuodami minta pusryčiams, pietums ir vakarienei. Internetiniai portalai sprogsta nuo clickbait‘ų  apie vienus rašydami ir kitiems tokiems pat napoleonams suteikdami galimybę kritikuoti.

Ant kiekvieno altoriaus dabar  – po guru, parduodantį moteriškumą, vyriškumą, lengvą verslą, pirštų spragtelėjimu karveliais burnon atskriejančius turtus ir tikslų materializaciją.

Net jei tas altorius greičiau jau bačka turgaus patvoryje. Iš mūsų kompleksų, nepilnavertiškumo tepasi sviestas ant jų duonos.

Dabar madinga tobulėti. Iki koktumo. Tiesiog. Į visas puses. Devalvuota vertybė – ir labai apmaudu dėl to.

Todėl turi pati rinktis – jei žinai kodėl TAU to reikia ir KODĖL, tau nereikia guru, kad parduotų tobulėjimą.

Tu:

O ką manai tu?

Pasidalink savo nuomone komentaruose žemiau!

Kaip manai – kuris iš mūsų teisesnis? Kuris kelias geresnis – susitaikymo ar augimo? Pasidalink savo jausmu!

Su meile,
Alvyda ir Debesyla

P.S. Debesyla atėjo su dovanomis. Spausk ir NEMOKAMAI gauk 3 audio interviu (podkastus) su 3 skirtingais Lietuvos saviugdos treneriais.