Paskutiniu metu buvau apnykus, nunykus, išnykus. Geriausiai mano būseną apibūdintų klasikinis terminas ‘vidutinio amžiaus krizė’. Nepuoliau koreguoti laiko ženklų veide, keisti darbo, skirtis su vyru ar pirkti brangių šmutkių, bet ir sielos ramybės visai neliko. Na žinote tą būseną, kai keltis ryte visai nesinori, smagiausia veikla – valgymas? Jautiesi balansuojanti ties apatine vidutinybės riba ir jau nieko ypatingo įvyksiant nebesitiki. Tarsi nori, bet nebežinai tiksliai ko, o tas ‘kažkas’ visvien atrodo nepasiekiamas ir tu jautiesi, kad absoliučiai stagnavai. Kur pažiūrėsi – nėr progreso. Erzina nenuveikti darbai, o dirbti juos nekyla rankos. Ambicijos ir svajonės nedingusios, bet užuot kūrusios kūrybinę ugnelę, jos kelia kasdieninę frustraciją ir trūkumo jausmą. Man nepavyks, kodėl ne aš, kodėl ne mane, niekas negerėja, ne man, ne apie mane, o kodėl tau, tu tik pažiūrėk į save. ‘Na ir eikit šikt visi’, pasakai sau, ir suvalgai dar vieną gabalą pyrago ant viršaus jau ir taip graužiančiai sąžinei. Skrandis sunkus, bet kai nevirškina, yra kur nukreipti mintis.
Yra gi kažkokia riba, kiek laiko gali save tokią toleruoti. Nors išoriniai trigeriai man yra efektyviausias, nors ir trumpalaikis, būdas pakelti motyvaciją, šįkart kapstytis teko pačiai. Dar neišplaukiau, murkdausi, vis pritraukdama vandens į plaučius, bet jaučiuosi bent jau suradusi suvokimą, kas vyksta. Todėl va ir rašyti motyvacijos bent jau šiandien yra. Neatmetu galimybės, kad nieko čia naujo neperskaitysi – viską jau suradai ir mano problemos gi iš tikro ne problemos kai šąla ir alksta vaikai, bet žinai, kiekvienam sava galva skauda labiausiai.
Esu viduryje Vishen Lakhiani knygos ‘Code of the Extraordinary mind’ (Ekstaordinaraus proto kodas? Nežinau ar taip verstųsi pavadimas, o gal jau yra lietuviška versija?). Joje tarp daugybės gerų pamąstymų radau keturių gyvenimo būsenų aprašymą. Visų jų esmė – balansas tarp kasdieninės laimės ir ateities vizijos. Žodžiu, jei nėra nei to, nei to – visiška šikna. Jei abi balanse – kasdieninis zen ir progresas. Jei nėr vizijos, tik mėgavimasis šia diena, tavo laimė gyvens kaip drugelis, gražiai bet trumpai. Na, o jei vizija yra, bet ji kuria kasdieninį nepasiekiamumo ir trūkumo jausmą, tai va ir turi tai, ką turiu dabar aš. Chroninę migreną, plius dešimt kilogramų ir nuotaiką, kuri gali žudyti. Arba panašiai.
Na ir kaip gi tą laimę kasdieninę pasikelti, klausiate jūs? Kaip save prisiversti pamatyti situaciją kitaip ir staiga pasijausti pozityviu žmogeliuku, bezdaliojančiu vaivorykštėmis? Kaip susirinkti išmėtytas lego kaladėles, kurias išspardei po visą kambarį, kai praradai viltį ir norą statyti tą sušiktą pilį iš naujo?
Vishen’as žino, sako, kad žino ir siūlo pradėti vertinti savo situaciją iš kitos pusės. Su visom detalėm – jo knygoje, o trumpai viskas susiveda į paprastą dalyką (na čia kaip visada viskas, kas genialu yra paprasta, ania?). Užuot žiūrėjus iš dabarties taško į ateitį ir linksniuojant viską, ko nori bet dar neturi reikia žiūrėti atgal ir skaičiuoti viską, ką jau pasiekei. Jei pirmas variantas kelia trūkumo ir nepasitenkinimo jausmą, antrasis kuria motyvaciją.
Pff, sakysi, nu ir taip aišku. Žinoma, man irgi buvo aišku. Bet vistiek tas žinojimas nepamaišė sėdėt neplauta galva telefone per dienas ir komentuot žinias bei kitas TV laidas, kurių šiaip niekas nežiūri, tik aš viena.
Na ir kaip gi čia dabar imti ir pasikeisti pirštais spragtelėjus. Imti ir susikišti sau savo sarkazmą ir pilkas spalvas atgal ir imti spinduliuoti vidinę ramybę, meilę nesibaigiančiai dangaus pilkumai ir pakilusioms dujų kainoms? Na tikrai nei noriu, nei pavyks. Bet ir tęstis šitaip daugiau nebegali. ‘Memento mori’ sako išmirę lotynų kalbos native speaker’iai ir aš labai skausmingai suvokiu tuščiai bėgančias dienas, kurias įsiprasminu vien augančiuose vaikuose, o jie, paršeliai, labai skausmingai primena, kad laikas bėga žiaaauriai greit.
Ką siūlo Vishen’as kasdieninės laimės jausmui palaikyti? Tris dalykus.
Pirma, kasdien užsirašti dalykus, kuriais džiaugiesi ir už kuriuos esi dėkingas. Nesirašau, kažkaip nelimpa. Gal kada nors grįšiu prie dienoraščių rašymo, bet labai abojoju. Paskui metams prabėgus juos gėda skaityti. Arba juokinga. Arba kažkaip šiurpu, kai nebepažįsti to žmogaus. Vietoje to bandau (labai stengiuosi), įvertinti dalykus ir įvykius kitu kampu ir pasidžiaugti jais. Na maždaug taip – vaikai vėl pykstasi? Kaip gerai, kad turiu du sveikus ir ambicingus vaikus, kurie pykstasi savo kambariuose, saugiuose ir šiltuose namuose, o man dar kol kas nuo jų neįsiskaudėjo galva. Ir taip toliau.
Antra, atleisti visiems (atleisti, o ne pamiršti). Čia dar sunkiau. Kažin ar ne sunkiau, nei nešiotis tuos jausmus tarsi akmenis? Laikas dildo prisiminimus. Jie praranda savo aštrumą ir nugula dulkėmis. Tokius lengviau nupūsti ir paleisti vandens paviršiumi šokinėti. Kartais, žiūrėk, žmogus dar tebėra tavo juodąjam sąraše, žinai už ką, bet emocijų jau nebekelia ir laiko jį ten tik pats įvykio faktas ir tavo principai. Kiekvienas turim savo nuoskaudų ir blogiečių sąrašą. Negi neturi? Pasitaisyk aureolę.
Trečia, duoti. Duodam kiekvienas ką galim, ką norim ir kiek norim. Pinigus, laiką, dėmesį, savo žinias. Šitas punktas atrodo mažiausiai komplikuotas, bent jau man.
Na ką gi, step by step, kaip sako. Esu dėkinga už tai, kad galiu rašyti, dėkinga ir tiems, kurie skaitys ir galbūt pagalvos ‘o tai irgi apie mane’. Dėkinga už sekmadienį ir tuos baltus kąsnius krentančius iš dangaus – dabar bus šviesiau.
Geresnė nei vakar 