Geresnė nei vakar

Visiškai neturiu kantrybės. Ypač kai nervais groja situacijos, kai

      a) kiti nedaro to, už ką jiems mokamas atlyginimas;

      b) kai ne tik nedaro, bet dar apsimeta, kad girdi pirmą kartą;

      c) arba dar geriau, kai bando apsukti situaciją taip, kad pati lieki kalta, jog kažko apskritai tikėjaisi, nes tau gi niekas nieko nežadėjo.

Kartais atrodo, kad mano dabartinis darbas – tarsi nesibaigianti šachmatų partija su darželinukais. Kai bandai sumotyvuoti tuos, kurie tau tiesiogiai nedirba, bet į juos turi atsiremti. Kontroliuoti, nors jie tau neatskaitingi. Ir dar taip, kad jie jaustųsi informuoti, įvertinti, nepekrauti ir tavo reikalus matytų ne kaip papildomą varginantį punktą savo darbų sąraše, bet dar ir laikytų prioritetu. Kai ambicijos maišosi su politika, nuomonės, pagardintos emocijomis keičiasi kaip britiškas oras, amerikietiški kalneliai – tik mėgėjams.

Per šį pusmetį naujose pareigose mano dienos švytuoja nuo meilės savo darbui iki neapykantos, jausmo kai rankos nusvyra ir to, kai, rodos, leki padebesiais. Labiausiai nuvargina ne realus darbų kiekis, o psichologinis krūvis, kai pagalvoti turi ne tik už save ir savo komandą, bet ir už tuos kitus, kurie, nors ir turėtų patys rodyti iniciatyvą, elgiasi lyg penkiamečiai bambliai: nepakiši lėkštės po nosim – liks nevalgę, nepabaksnosi pirštu – paskui tik kaltai murmės “atsiprašau” ir, jei bus atitinkama nuotaika, suras porą – trejetą pasiteisinimų.

Dirbant tokioje aplinkoje, surasti pakankamai laiko nudirbti savus darbus, o ypač tokius, kurie reikalauja kūrybinės koncentracijos tikrai nelengva. Dažniausiai tam, kad pasiekčiau “zoną”, kai įsijaučiu į temą, ugnelė įsiliepsnoja ir žodžiai liejasi laisvai, prireikia nuo kelių (jei nerealiai pasiseka) iki keliolikos minučių (jei ne kažką).

Kiekvienas patampymas už rankovės – pašto pyptelėjimas, žinutė, kolegos klausimas apie praėjusį savaitgalį nutraukia minties eigą ir tam, kad vėl susikoncentruočiau, prireikia papildomo laiko. Kartais ir nebepavyksta, todėl mintyse pasikeikusi imuosi ko nors kito ir laukiu naujo įkvėpimo. Kad keiktis tektų mažiau,  savo laiką išmokau apsaugoti nuo išorinių trukdžių ir darbus planuotis taip, kad jie ne tik atitiktų nuotaiką, bet ir negrasintų praleistais deadlinais.

Štai keletas smulkių, bet labai veiksmingų dalykėlių, kurie tave gali skydu pridengti nuo nepageidautino “pašalinio triukšmo”:

Dirbu atviro plano ofise su dar šimtu kolegų vienoje patalpoje. Gal nepasakosiu, koks chaosas gali būti kai kažkas su kažkuo kalbasi, kažkam skamba telefonas na ir net jei visi vienu metu kaukši klaviatūra ir spragsi pele. Atrodo net kvėpuoja kolektyviai jie labai garsiai 🙂 Tikimybė, kad kažkam kažko prireiks – didelė, todėl susirenku būtinus darbus ir hotdeskinu kokioje nors kitoje erdvėje, kartais ir nors valgykloje. Arba visokius tokius darbus dirbu iš namų, kur dėmesį blaško nebent du pūkuoti gauruoti, užsimanę šilumos ir nedalomo dėmesio.

Emeilas – yra šių dienų prakeikimas. Kaip Sizifo akmuo – niekada nesibaigianti užduotis. Atrodo, kad visas korporacinis pasaulis ten susikraustė su savo ataskaitomis, susirinkimų protokolais ir nesibaigiančiomis grandinėmis pokalbių, kuriuos būtų paprasčiau sutvarkyti žodžiu.

Netyčia esu užmačiusi tokių pašto dėžučių, kuriose neskaitytų laiškų – kaip tarakonų apleistoje chriuščiovkoje – šimtai. Štai kodėl dažnai iš jų savininkų neįmanoma sulaukti atsakymo, o jie patys, tarsi iš pušies iškritę, amžinai  keliais šviesmečiais atsilikę nuo paskutinės informacijos, jaučiasi praleidę progą ‘įsiterpti’ beigi ‘pareikšti nuomonę’.

Mano pašte – švilpa vėjai. Ačiū kelioms paprastoms taisyklėms:

Paštą tikrinuosi du kartus per dieną. Po pietų, kai koncentruotis į virškinimą norisi labiau nei į sudėtingas užduotis ir prieš darbo pabaigą, kad susiplanuočiau rytojaus darbus. Išimtį darau tik tais atvejais, kai laukiu ko nors svarbaus, bet tada visą kitą tiesiog ignoruoju.

Lygiai tiek kartų sau leidžiu į laiškus atrašyti. Perskaičiusi atrašau iš karto, jei atsakymas nereikalauja papildomo darbo/analizės, o jei reikalauja – įtraukiu į darbų sąrašą ir suplanuoju, kuomet galėsiu atsakyti ir iškilmingai perkeliu į atskirą papkę, kurioje jis ramiai lauks savo eilės. Kai ta eilė ateina – rašau ir palieku juodraščiuose, paskui išsiunčiu kartu su kitais. Šitaip išvengiu begalinių laiškų grandinių-pokalbių ir “ačiū-prašom” tipo susirašinėjimo.

Kad nevalgytų laiko spamas (tokiu laikau ne tik išorės laiškus, bet ir vidinę komunikaciją, kuri ne visai į temą išsiunčiama visam departamentui ar įmonei), nustačiau taisykles ir tokią, atsiprašant, “korespondenciją” nukeipiu į atskirą vietą, kurią peržiūriu kartą savaitėje ir maždaug 99 procentais atvejų tiesiog ištrinu.

Mano paštas nepypsi, nemėto jokių pranešimų ir nebando atkreipti dėmesio jokiomis vaizdinėmis priemonėmis, a.k.a ikonomis su mažais laiškeliais. Galėčiau – visai uždaryčiau, bet tuomet negaliu pasiekti savo kalendoriaus ir darbų sąrašo, tad einu į kompromisą. Lygiai taip pat tyli ir mano mobilusis telefonas. Kam reiks – paliks balso paštą ar žinutę.

Tokios programėlės turi nerealią vertę, kai dirbama nuotoliniu būdu – ne tik darbiniams reikalams tvarkyti, bet ir padėti kolegoms palaikyti komandinę dvasią, pažinti vienam kitą geriau, galų gale šiek tiek atitrūkti nuo darbinių temų. Savo laiką dalinu tarp dviejų ofisų bei darbo namuose, tad dažnai daug efektyviau yra susisiekti čia ir dabar, nei rašyti eilinį laišką ir laukti galbūt niekada nepareisiančio atsakymo.  Aišku, visa situacija pasisuka ir kitu galu, kai pati tampi taip pat lengvai pasiekiama. Užtat jei noriu susikoncentruoti – viską išjungiu. Niekada nenaudoju statuso “netrukdyti”, “užsiėmusi” ir panašių, nes žmonėms be sąžinės, tai – ne stabdis.

Į kiekvieną mano dieną gali sukristi iki septynių – aštuonių visokio plauko susitikimų ir susirinkimų. Ir pabandyk, kad gudri kažką apčiuopiamo nuveikti, jei tarp jų užtenka laiko tik subėgioti į wc, pasipildyti vandens ar arbatos atsargas bei nulėkti iš vieno pastato galo į kitą. Kad kiekviena diena neišsitęstų į ilgus vakarus, penktadieniais skiriu laiko suplanuoti ateinančios savaitės darbus ir jiems užrezervuoju laiką kalendoriuje. Tokią rezervaciją keičiu tik dėl rimtos priežasties – asmeninio ir pagrįsto prašymo ar extra svarbaus neplanuoto susirinkimo, kurio praleisti negaliu ar nenoriu.

Lygiai taip pat savo kalendoriuje blokuoju pietus – juos susitrumpinti leidžiu tik pačiai sau, kaip ir laiką po oficialių darbo valandų (čia todėl, kad pradedu ir baigiu valanda anksčiau nei kiti). Tokiu atveju niekas nieko nenori tuomet, kai turėčiau vykti namo.

Va tokie paprasti mažyčiai dalykėliai gyvenimą daro daug lengvesniu. Vieni gali veikti – kiti ne, priklausomai nuo tavo situacijos, tad iš esmės pati turi susirasti savo panacėją. Daug daugiau visokių patarimų gali rasti Nir Eyal knygoje “Indistractable. How to control your attention and choose your life”. Joje autorius tikrai neapsiriboja vien darbiniais reikalais, bet išsiplečia į asmeninę ir šeimos erdvę. Įdomus skaitinys su plačiu pritaikymu – rekomenduoju.