“Stovintis vanduo pašvinksta“. Šiai senolių išminčiai antrina korporacijos, lozunguojančios mokymąsi visą gyvenimą. Asmeninio tobulėjimo planai, metiniai įvertinimai, o kartelė pakeliama vis aukščiau ir aukščiau. Tos lenktynės karjeros kopėčiomis – pragariškos. Na, kas pirmas? Kas aukščiau? Kartais taip norėtųsi visus pasiųsti velniop. Tais vakarais, po trečios porcijos ledų, truputį meluoju sau, nes puikiai žinau, kad rytoj atsibudusi laisva kaip vėjas (na, kaip kokia laukų… fėja besiplaikstančiais plaukais), aš vis tiek būčiau lenktynėse – su savimi vakarykščia.
Tikiuosi, kad aš ne viena tokia, kad tikrai yra ir daugiau tokių, kuriuos į priekį varo noras būti geresne nei vakar. Šio tinklaraščio tikslas – tikrai ne mokyti gyvenimo. Neketinu jūsų įtikinėti, kad verta įgyti dar vieną universiteto diplomą, numesti dešimt kilogramų, o geriausios knygos – suveikiančios geriau nei migdomųjų piliulė. Tenoriu pasidalinti mažais atradimais ir pastebėjimais iš manųjų lenktynių, kurie labai greit užsimiršta neužrašyti.
Kad jau esi svečiuose, jaučiu pareigą prisistatyti. Mano vardas Alvyda. Trečdalį laiko esu kainodaros vystymo vadovė vienoje didžiausių Didžiosios Britanijos draudimo bendrovių, kitą trečdalį esu studentė, mama, žmona, dukra, sesuo ir draugė. Dar – nepataisoma svajotoja ir planuotoja, kartais poetė, dažnai – tinginė.
Linkėjimai!
A.
Geresnė nei vakar 