Dvasingai apie keptą vištą: Kensho ir Satori – du būdai augti.

Metų pabaiga dažnai sutampa su permąstymu to, kas nuveikta, pasiekta ir kur eilinį kartą susimauta. Šiaip jau galėtį būti toks liūdnesnis metas, nes bent jau aš esu pridarius klaidų iki mėnulio ir atgal, o kai kurie sprendimai, nors ir sunkiai paaiškinami logiškai, labai gražiai atvedė iki šios dienos (intuicija?). Bet labiausiai antakį kelia tos patirtys, kurios, tuomet labai negatyvios, dabar atrodo buvusios geriausias progreso variklis.

Sakykim, kad visai apgraibomis, aptikau įdomų konceptą, bandantį paaiškinti asmens augimo momentus. Paplekšnoti per petį už tai galima Dr. Michael Bernard Backwith, Agape Tarptautinio Dvasinio Centro įkūrėjui. Bandžiau googlint kas čia per institucija, nelikau susižavėjusi, bet būkim sąžiningi, pamatysite, konceptas tikrai neblogas.

Taigi, jis kalba apie du būdus asmeniniam tobulėjimui: kensho ir satori (ar pastebėjote, kad jei terminams duodi azijietiskus pavadinimus, tai jie skamba kažkaip dvasingiau, paslaptingiau. Čia kaip tos kiniškos tatuiruotės vietoj kažko dvasingo reiškiančios keptą vištą ir pervirtus makaronus, na čia jei tavo tatoo meistras buvo tik sarkastiškas, bet ne žiaurus).

Kenshō (見性) Ken reiškia “matyti”, shō reiškia “gamta, esmė”. Dažnai verčiamas kaip “kažkieno tikros prigimties matymas”.

Satori (悟り) reiškia nušvitimą, supratimą.

Praktikoje šie du terminai yra kur kas proziškesni.

Kensho yra laispninis procesas, kuris nutinka iriantis per gyvenimiškas problemas. Nutrūkusios draugystės ir santykiai, artimųjų praradimas, problemos darbuose, finansiniai sunkumai, ligos na ir taip toliau. Dažnai matome (o jei nematome patys, tai TV gyvenimo būdo pasisedėjimai pasistengia parodyti), kaip žmonės prisikelia su antru kvėpavimu po, rodos, absoliučiai traumuojančių patirčių ir su didžiule jėga ne tik atsistoja ant kojų, bet ir nubėga, už nugarų palikdami visus, su rūpesčiu cakcėjusius liežuviu ‘vaje vaje, kokia nelaimė…’. ‘Tough love’ (grubi meilė), sako anliakalbiai. ‘Myli bet muša’ sako rusakalbiai. ‘Per kančias – į žvaigždes’. Esu tikra, kad kiekvienas galime pamatyti savo praeityje tu kensho momentų, kai ne tik išsikapstėme, bet išsikapstėme kažkiek stipresni, išmokę mąstyti kitaip. Dažnai net patys to nespastebėdami. Kensho – kaip tektoninių plokščių judėjimas. Galima išmatuoti ir palyginti po fakto, bet apsidairius lyg ir viskas tas pats, o iš tikro pasaulis truputį jau pasikeitęs.

Satori – tai tie ‘aha’ momentai, kurie ištinka absoliučiai netikėtai. Tai gali būti idėja, aptikta knygoje, išvada pasidaryta besiklausant podkasto, mokymuose, žiūrint filmą, žinias ar įkvėpta absoliučiai atsitiktinių įvykių, žmonių, aplinkos.

Pagrindinis skirtumas tarp kensho ir satori yra gyvenimo kokybėje prieš patį augimo momentą. Štai jums paveiksliukas dešinėje. Apibendrintai, jaučiamės šūdinai prieš kensho, o satori – tokia visai nieko sau maloni patirtis gaunasi (kas šaunuolis, aš šaunuolis!)

Bet abu, tiek kensho, tiek satori įgalina mus imtis naujų iššūkių, prie kurių ankščiau nedrįsome prisiliesti, atverti ankščiau uždarytas duris. Jie – mūsų gyvenimiškos pamokos ir patarlės ‘už vieną muštą dešimt nemuštų duoda’ šaltinis.

Ir mąstau dabar… Ką tik atsivėre nauja karjeros galimybė. Prieš trejus metus identiškoje situacijoje man pasakė (perfrazuoju) ‘ne, dar net nebandyk, negaišk savo (suprask ir mūsų) laiko’. O dabar, ar ji vel bus mano kensho momentas, ar jau pagaliau užsiauginau pakankamus raumenis? Ar tai bus sėkmė ar dar viena pamoka? Bet kuriuo atveju win win.


Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s