Viskas su tavimi gerai. (Arba – kodėl turėtum nesustoti augus?)

woman-walking-away

Vieną rytą atsikeli ir nebesupranti, iš kurios pusės varpai skamba. Vienas per kitą susipynė kvietimai mylėti save nepakartojamą, kasas pasileidus lėkti per pievas  amžinųjų vertybių ieškoti ir keisti bei keistis iki begalybės.

Štai net ir mes su kolega Danieliumi (aka Debesyla) debatus surengėme.

Danieliau, tu svečias, tau pirmenybė, rėžk kalbą!

Debesyla:

Viskas su tavimi gerai. Nors kartais galvoji, kad šiandien turėtum būti geresnė nei vakar – jau esi pakankama. Net jei to nežinai. (O nežinojimas, juk, galvotum ir yra to “nepakanka” ženklas!)

Viskas su tavimi gerai, nes tu esi žmogus. O mes, žmonės, esame kaip tarakonai. Tik dar atsparesni.

Juk šimtai tūkstančių vyrų ir moterų, per paskutinius 20 tūkstančių metų, turėjo sutikti vienas kitą, kad padarytų tave. Ir, tikėtina, didžioji dalis jų nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, nei žinojo kodėl ir kaip rankas plauti, nei iškepti bulvinių blynų (kas tos bulvės, išvis?), o nekalbėkime ne…

…Ne. Pakalbėkime.

Tie šimtai tūkstančių žmonių buvo bjaurūs.

Tu jaudiniesi, kad tavo nosis negraži? Kad turi apgamą ant kaktos? Kad antakiai bando suaugti į vieną? Kad sunkiai pabėgi, kvėpuoji ir nemoki patenkinti savo vyro ar moters?

Cha!

Tarytum tie šimtai tūkstančių žmonių to neturėjo. Tarytum jie neturėjo bėdų, nepatyrė baimių, nebijojo pirmų pasimatymų, iškart žinojo, kaip “daryti seksą”, jau atmintinai turbūt mokėjo auginti vaikus ir neišprotėti, kai tie N+ kartą pridaro į vystyklus ar lovą? Tarytum jiems nebuvo sunku, nebuvo baisu, nekilo pykčio bangos, nekilo egzistenciniai klausimai?

Taaaaaaaaaaaaaaip.

Čia tik tau tokios problemos, ar ne? Taip ir žinojau – taigi tu išskirtinė! Tavo gyvenimas išskirtinai sunkus, o tu esi tokia bjauri, baisi, bloga, nepakankama, kad apie tave turėtų būti rašomi spektakliai ir epai!

Eh…

Nemanau. Manau, kad viskas su tavimi gerai. Nes tu esi žmogus.

Alvyda:

Sutinku su Danieliumi ir čia pat noriu jam prieštarauti.

Tu Tikrai. Esi. Pakankama!

Ir neabejotinai žmogus, nors savyje nešiojiesi jei ne kelis, tai bent vieną graužiantį kirminėlį, įsodintą kitų – aplinkybių, ar tokių pat „pagraužtų“ aplinkinių.

Žinai, nieko blogo norėti būti geresnei. Jei tas noras nekyla iš saviplakos, nusivylimo, noro įtikti ar noro varžytis. Nes visada bus

geresnių,

gražesnių,

protingesnių,

daugiau pasiekusių.

Visada. Nes tiesiog sunku varžytis su 7.6 milijardais.

Bet jei tu – savo pačios konkurentė, jei tobulėjimas – ne beprasmis žodis žodyne ar postas Feisbuke, jei jis – tavo raktas į išsvajotą tikslą, pirmyn.  Net jeigu niekas nepaplekšnos per petį. Net jei greičiau į tavo pokytį numyks „Matai, kaip jai pasisekė“, „Gerai jai, kai…(įsirašyk priežastį).  Net jei vietoj sveikinimų už nugaros murmės „Gimė su marškinėliais“, „Per pažintis pakliuvo“, „Nebuvo verta“.

Manau, kad kur kas blogiau kai įtiki, kad viskas, esi tobula ir nepakartojama. Neklystanti ir turinti teisę į absoliučią tiesą. Graudu stebėti, kai taip tokie žmonės nepaliaujamai tranko galvą sienon ir stebisi, kad kaktoje guzas, o siena stovi kaip stovėjusi. O taip akivaizdu, kad trūksta tiek nedaug – tik nulipti nuo pjedestalo ir prisipažinti, kad pirmiausia reikia nusirinkti akmenis nuo savo kelio. Kad ne kiti, o pats esi didžiausia kliūtis.

Šiuolaikinė medija itin palanki abiejų lyčių napoleonams atsiskleisti. Visokio plauko muzikiniai šou ir pokalbių laidos jais pasigardžiuodami minta pusryčiams, pietums ir vakarienei. Internetiniai portalai sprogsta nuo clickbait‘ų  apie vienus rašydami ir kitiems tokiems pat napoleonams suteikdami galimybę kritikuoti.

Ant kiekvieno altoriaus dabar  – po guru, parduodantį moteriškumą, vyriškumą, lengvą verslą, pirštų spragtelėjimu karveliais burnon atskriejančius turtus ir tikslų materializaciją.

Net jei tas altorius greičiau jau bačka turgaus patvoryje. Iš mūsų kompleksų, nepilnavertiškumo tepasi sviestas ant jų duonos.

Dabar madinga tobulėti. Iki koktumo. Tiesiog. Į visas puses. Devalvuota vertybė – ir labai apmaudu dėl to.

Todėl turi pati rinktis – jei žinai kodėl TAU to reikia ir KODĖL, tau nereikia guru, kad parduotų tobulėjimą.

Tu:

O ką manai tu?

Pasidalink savo nuomone komentaruose žemiau!

Kaip manai – kuris iš mūsų teisesnis? Kuris kelias geresnis – susitaikymo ar augimo? Pasidalink savo jausmu!

Su meile,
Alvyda ir Debesyla

P.S. Debesyla atėjo su dovanomis. Spausk ir NEMOKAMAI gauk 3 audio interviu (podkastus) su 3 skirtingais Lietuvos saviugdos treneriais.


8 thoughts on “Viskas su tavimi gerai. (Arba – kodėl turėtum nesustoti augus?)

  1. Na, Jūsų diskusijos “intonacijas” kartais man sunku sekti, bet 100 proc. palaikau mintis, kurios skatina atsigręžti į save realų, t.y. klystantį, netobulą, bet tikrą žmogų, pakankamai turintį visokių išteklių savyje. Ir juos atrasti mes galim be ypatingų guru pagalbos.

    Like

  2. Česlovas
    Aš manau, kad ir Danielius ir Alvyda įgudę rašytojai: Danielius nešykšti šmaikščių epitetų ir duoda atsakymų į įvairius gyvenimo klausimus ir pataria nesustoti tobulėjimo kelyje, … gal net turi ir mokinių kaip mokytojas . Alvydos samprotavimai labai patiko: juk iš mūsų nevisavertiškumo „sviestą ant duonos tepasi“ įvairaus plauko pardavėjai: vertybių, žodžių, minčių, grožio, baimių, etc. Viskas bus gerai jei: nesiskųsi, pasirinksi tinkamą pasaulio modelį, skaitysi geras knygas, išmoksi bendrauti, kadangi vienas iš išlavinto mąstymo bruožų, sugebėti svarstyti nuomonę, su kuria nesutinki, kitaip tariant, reikia nuolat mokytis mąstyti kaip spręsti realius gyvenimo uždavinius.

    Like

  3. Ši tema ir man šiuo metu aktuali ir įdomi – kada stengtis ir judėti, būti aktyviu veikėju, iniciatoriumi, o kada geriausia laukti, kol dalykai patys sudygsta ir išauga savo laiku. Kada judėti, o kada stovėti? Nes mes ir pakankami savaime, bet ir visada yra kur tobulėti. Turbūt konkretaus atsakymo nėra, kaip kad kiekvienam skirtingas atsakymas skirtingam tobulėjimo etape. Šiandien man tinkantis atsakymas – būti šioje akimirkoje ir klausytis tik šiai akimirkai būdingos tiesos, nes kiekvieną naują “dabar” ji jau gali skirtis. Kaip elgtis pasakys tik širdis ir tik “dabar”. Manau, reikia niekad nesustoti kažkur eiti, bet kokiu tempu ir kaip, tai jau širdies balsas nurodo (ką vis dar mokaus normaliai išgirsti :D).

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s