Viltis – mano motina

dove
Paskutinį mėnesį gyvenau Onytės istorija, kuri mano smegenyse kibirkščiavo trumpuoju jungimu dėl savo nepakeliamo žiaurumo, nepateisinamo abejingumo, nesuvokiamų ir protu nepaaiškinamų pareigūnų veiksmų.
Vieni numojo ranka ten, kur reikėjo neatidėliojant veikti, kiti ieškojo pasiteisimų ten, kur reikėjo aiškintis ir ieškoti būdų keisti ir keistis, dar kiti išnaudojo situaciją savo piarui, palaimingai šypsodamiesi nuotraukoms, nes “močiutė gėrė kavą” vietoj to, kad domėtųsi, kaip apskritai buvo galima iki tokio absurdo prieiti ir dar tolimesniam absurdui degti žalią šviesą. Jų minionai juos šlovino ir giedojo ditirambus apie drąsą ir skubiai išspręstą problemą. Aleliuja! Jie nekėlė klausimų.
Užvirti visą tą košę nebuvo paprasta – nei mano mamai, išdrįsusiai šią istoriją leisti paskelbti, nei man, pasinaudoti savo auditorija ir apeliuoti į žmogiškuosius jausmus bei taip pabandyti pakeisti bent vieno žmogaus gyvenimą į gerą.
Numačiau – kaip į krištolo rutulį žiūrėjau.
Žinojau, kad po postais atsiras vietos laido riteriams ir jie net tokioje jautrioje istorijoje išvertė į viešumą savo purviną vidų. Tryniau ir blokavau.
Žinojau, kad bus supermenai ir betmenai. Jie reikalavo vardų, adresų ir žadėjo išdaužytus skriaudikų langus. Pyko ir kaltino negavę. Žinojau, kad paskui jie išsikvėps ir vakare išjungę ekraną palaimingai užmirš viską. Tiesiog pratylėjau.
Žinojau, kad atsiras  tų, kurie bus pasiruošę čia pat su lauknešėliais skubėti, kurie siūlys realią pagalbą. Tokiems dėkojau iš širdies ir liksiu dėkinga – galbūt jie bus sekantys, neleisiantys tokioms pat situacijoms pasikartoti vėl ir vėl. Ant jų šilumos laikosi mažų miestelių bendruomenės. Dėl jų po truputį, visai palegva, bet keičiasi viskas į gerą.
Žinojau, kad iš istorijos norės užsidirbti ir galbūt ne visai geros valios vedini šią istoriją maigys kaip molį arba atmestinai, kaip šakėm per vandenį, perbrauks paviršium. Tokiems “žurnalistams” mandagiai atsakiau, tik ne visi supranta žodį “ne”. Vieni neatsiklausę skolinosi tekstus ir nuotraukas, kiti nekviesti brovėsi į mano mamos namus, nepaisydami prašymų ir nesidomėdami, ką po savo vizitų palieka širdyse. Savo pasaulyje jie – kovotojai už teisybę spindinčiais šarvais. Šiek tiek pridvėsusiais arkliais jie šuoliuoja nuo vienos istorijos prie kitos – pavolioja po kelio dulkes ir palieka. Vakar močiutė, šiandien ekologinė nelaimė Alytuje, o rytoj – ras kažką kitą. Tarp jų ir jų žiūrovų bei skaitytojų – ypatingas ryšys. Jie maitinasi ir maitina tuos, kuriems būtina priežastis baisėtis, dejuoti ir piktintis. Taip jų nykūs gyvenimai nebeatrodo tokie beviltiški.
Bet mano krištolo rutulys – ne be drumzlių.
Tikrai nežinojau, kad bus ir tokių, kurie rašys žinutes “tai kodėl tu nieko nedarai?”, “daryk ką nors!!!”, “tai va kaip tau nieko nepavyko 🙂”.  Reikalavo ataskaitų už nuveiktus darbus, dalino patarimus ir gėdijo dėl neveiklumo. Lyg jų karmos banko sąskaitos užsipildė nuo išgelbėtų kačiukų, pamaitintų močiučių ir išglobotų vaikų.
Dar nežinojau, kad niekas, apskritai niekas, iš šitiekos valdininkų, net nepabandys susisiekti ir išgirsti mūsų istorijos versijos. Nujaučiau, bet turbūt tiesiog nenorėjau tikėti. Mano pirmąsis postas buvo parodytas apie tris šimtus tūkstančių kartų. Atsisakau patikėti, kad jis neužkliuvo už akių niekam, kas turėtų kuruoti socialinės rūpybos sritis. Aišku, o kam? Šioje šalyje nėra vietos senukams. Apie juos prisimenama tik prieš rinkimus, kai pažadama primesti eurą-kitą prie pensijos.
“Už iniciatyvą baudžiama”, – sako vienas rusų posakis. Ir nubausti yra šimtas ir vienas būdas. Šimtas ir vienas būdas priversti pasijausti lyg per tavo sielą mėšlinais batais praėjo apsisnarglėjęs šviesios dienos nematantis kaimynas alhoholikas, išpuvusiais dantimis ir atsiduodantis niekada neišgaruojančiu peregaro tvaiku.
Daugybę kartų sviro rankos ir imdavo graužti išdavikė mintis, kad geriau nereikėjo užvirti šios košės. Jaučiausi bejėgė, bandydama iš toli bent kiek atitaisyti šią didelę neteisybę, ištikusią Onytę. Daugybę kartų džiaugiausi matydama progresą, klausydamasi pasakojimų apie apetitą saldėsiams, šiltas šlepetes ir plepias kaimynes. Nusivyliau, jaučiausi bejėgė ir netgi kalta, nes lyg ir neturiu teisės kritikuoti to, prie ko kūrimo neprisidedu. “Grįžk ir pamatysi, kad viskas gerai”
Ar gerai? Ar tikrai viskas gerai?
Noriu tikėti, kad kilęs triukšmas bent kuriam laikui užtikrins šiltus namus ir sotesnę būtį Onytei. Ir vis dar kirba mintis, kad pavyks prisikapstyti prie šios situacijos esmės. Viltis – mano motina.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s