Radioaktyvus skilimas

depression-recovery-isobel

Kai kaimynas nugeni tujas kitoje gatvės pusėje ir taip žalios spalvos per langą sumažėja perpus, suprantu, kad viskas, rudeninės depresijos (? ne), apatijos (? ne, irgi ne visai tai), tiksliau – rudeninio asmenybės susidvejinimo – visgi neišvengsiu.

Tikiu, skaitei apie rudeninę depresiją. Aš irgi – nedaug, bet pakankamai, jog nusistatyčiau, kad man jos nėra. Rudenį aš kaip koks radioaktyvus elementas, imu nuolat skilti perpus.

Štai vieną dieną verčiu kalnus, lakstau po ofiso koridorius juos pripildydama šypsenų ir aukštakulnių kaukšėjimo, o prisėdus prie kompiuterio klavišais atkalu odę Džiaugsmui. Mintyse kyla didžiuliai planai ir akina šviesus rytojus, o nuotaika, kiek apspangusi nuo endorfinų pertekliaus, tokiomis dienomis skrieja aukštyn jei ne į saulę, tai bent jau ieškoti jos pasislėpusios po pilkais debesimis. Vakare krentu lovon, išnaudojusi žodžių limitą ir išsijungiu anksčiau net už tą, kuris pas mus namuose turi talentą miegoti sėdėdamas.

O štai kitą dieną ji, ta nuotaika, tėškiasi žemyn parudavusių purvinų lapų krūvon ir rausiasi ieškodama dienų prasmės kasdienybės smulkmenose. Noriu visko, čia ir dabar! Duokit man iššūkių! Noriu apversti gyvenimą aukštyn kojom, noriu pasitikti rytus ten, kur iš patalynės reiktų purtyti paplūdimio smėlį, o lėkštėje kad man kasdien drybsotų jūros gėrybės!!! Noriu braidyti po pievas ir rašyti knygas iš po palmės šešėlio su vaizdu į dangų savo paklaikusiu klykimu pjaustančias žuvėdras. Noriu pasitikti vakarus plaudama druskos kristalėlius nuo nuvargusių kojų ir kur palaimingai atsidūsčiau – pagaliau lietus. Nekenčiu, nekenčiu tų ilgų darbų sąrašų, kuriuos pati taip entuziastingai susidėliojau dar vakar. Kokie nykūs ir beprasmiški mano darbai ir rūpesčiai.

Kokia skruzdėlė.

Musė voratinklyje, žuvis tinkle, kanarėlė narvelyje, auksinis karosas per mažame akvariume.

Tokiomis dienomis pasijaučiu įstrigusi, susipainiojusi, bejėgė keistis ir keisti. Viskas, nuo rytojaus, sakau sau, gyvensiu sveikai (ką dar jei ne maistą bandyt kontroliuot, kai kontroliuoti, regis, daugiau nesugebi nieko???). Nuo RYTOJAUS maitinsiuos sveikai, pakartoju sau sudėliodama akcentus teisingai, ir susivelku lovon visas šokolado bei sausainių atsargas, kurios sėkmingai sunyksta dar prieš trijų valandų pietų poguliuką. Velniop planus, velniop migreną, velniop sąžinės priekaištus. Tik kažkokiu sunkiu akmeniu ant širdies nugula dar vienos tuščiai iššvaistytos dienos nuojauta.

„Tundra tu, gal kokių vitaminų pagerk?“

Atskrieja žinutė iš už poros tūkstančių kilomentrų. „Tundrą“ pridėjau pati, nes ji, toji mano draugė, net ir užsivertusi savo rūpesčiais, iš paskutiniųjų išlieka kantri eiliniam mano nusiskundimų lietui. Kokia dėkinga esu jai už tai ir kaip šią minutę norėčiau sėdėti šalia ir kartu laukti stebuklo.

O gal tikrai vitaminų pagerti?

Tebūnie vitaminai.

 

 

 


Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s