Save išpildančios pranašystės skamba lyg mitas, neturintis nieko bendra su kasdienybe. Ne ne ne, sako racionalusis protas ir net nesusimąstai, kad tokiems dalykams pritartų ir mokslas. Rodos, toliau sektų tik būrimas iš kavos tirščių ir horoskopai laikraščiuose.
Ir štai – Pigmaliono efektas laikomas vienu tokių save išpildančių pranašysčių. Pirmą kartą aprašytas dar 1968 metais Rosenthal‘io ir Jacobsen‘o darbe jis teigia, kad aukšti lūkesčiai generuoja aukštesnius rezultatus ir atvirkščiai, žemi lūkesčiai – prastus.
„Kai tikimės tam tikro elgesio iš kitų, mes, tikėtina, elgsimės taip, kad laukiamas elgesys pasireikštų realybėje“ Rosenthal ir Babad, 1985 m.
Pigmaliono efektas buvo plačiausiai studijuotas klasėse. Atsitiktinė grupė mokinių buvo parinkta ir pavesta mokyti atsitiktinei grupei mokytojų. Mokytojams buvo pasakyta, kad jų klasė – ypatingai talentinga bei perspektyvi. Po aštuonerių mėnesių rezultatai kalbėjo už save: „talentingųjų“ vaikų įvertinimai nepriklausomame teste buvo daug aukštesni, nei kitų bendraamžių, nepakliuvusių į eksperimentinę grupę. Tolimesni tyrimai parodė, kad šis efektas galioja ir aukštajam išsilavinimui.
Kaip jis veikia?
- Kitų žmonių įsitikinimai apie mus veikia jų veiksmus mūsų atžvilgiu.
- Jų veiksmai mūsų atžvilgiu įtakoja ir sustiprina mūsų įsitikinimus apie save.
- Mūsų įsitikinimai apie save veikia mūsų veiksmus kitų atžvilgiu.
- Mūsų veiksmai įtakoja kitų žmonių įsitikinimus apie mus.
Dabar tikima, kad šį efektą ir darbinėje atmosferoje: lyderio lūkesčiai darbuotojo atžvilgiu gali paveikti darbuotoją ir pastūmėti jį tuos lūkesčius pateisinti. Taigi, vadovai, kurie tikisi daugiau, daugiau ir gauna.
Tačiau labiau nei darbinė aplinka, mane domina, kaip šis efektas pritaikomas asmeniniuose santykiuose. Labai dažnai mums sako, kad neturėtume nieko tikėtis iš kitų ir taip apsisaugotumėme nuo nusivylimų. Sako: niekas nieko tau neprivalo! Neįsivaizduoju, kaip tai būtų įmanoma šeimoje, kur kartu kuriama buitis ir kur kartu kuriama ateitis.
Mes tikimės, mūsų tikėjimą nuvilia, mes prarandame tikėjimą ir beviltiškai stebime, kaip viskas ritasi nuokalnėn. Aš – ne santykių specialistė ir viską ko išmokstu. Mano nuomonė – subjektyvi, bet manau, kad tame užburtame lūkesčių-nusivylimų rate mes tiesiog darome klaidą – tų lūkesčių neišreikšdami arba juos reikšdami tarsi reikalavimus:
„Aš noriu, kad susitvarkytum kambarius“, – sakome savo vaikams
„Aš noriu, kad neneštum namo savo blogos nuotaikos“, – sakom savo burbuliuojančiai antrai pusei.
Galbūt tave vargina nuolat nepatenkinta anyta. Galbūt pažadų nesilaikantis draugas… t.t. ir panašiai. Tikiu, kad šį sąrašą išplėstum labai greitai.
Dažnai apskritai tiesiog pamąstome sau ir tikimės, kad tas kitas turi telepatinių galių ir tas mintis perskaitys. Jis neperskaito, o mes auginame savo nusivylimą, kol jis sugraužia gyvenimo džiaugsmą ir arba prasiveržia išorėn, arba suėda sveikatą.
O kas, jei lūkestį pabandytum išreikšti tarsi tikėjimą? Pavyzdžiui:
„Aš žinau, kad tu ne toks, kad tu mus myli ir tyčia nešauktum ant mūsų. Kad tau svarbu, jog mes gerai jaustumėmės ir kad namuose būtų visiems gera“.
Tikėtina, kad vieno tokio pasakymo neužtektų – stebuklų nebūna. Bet jei toks elgesys yra nuolatinis ir žalojantis, argi neverta pasisemti kantrybės?
Kiekvienam savo lūkesčiui gali suformuluoti įtikinamą teiginį. Bet kas jis veiktų … pirmiausia tau reiks patikėti tuo pačiai.
Beje, Pigmaliono efektas turi ir atvirkštinę pusę – Golemo efektą, teigiantį, kad žemi lūkesčiai generuoja prastesnius rezultatus. Ir čia aš jaučiuosi kalta – nusivylusi žmonėmis tiesiog nebesitikiu iš jų nieko gero ir jie … pateisina mano lūkesčius.
P.S. Kodėl Pigmalionas?
Pigmalionas – romėnų poeto „Metamorfozių“ herojus – skulptorius. Jaunas vyras, nusivylęs moterų ydomis iš dramblio kaulo išdrožia tobulą moterį ir ją pamilsta. Ir štai Veneros šventėje jis meldžia malonės – pagalbos surasti žmoną, panašią į skulptūrą. Grįžęs namo jis skuba pas savo mylimą kūrinį ir pabučiavęs ją atgaivina. Taip jo lūkestis, sudėtas į skulptūrą tampa realybe.
Geresnė nei vakar 