Apie ką galima rašyti, kai yra TAS savaitgalis, kuomet devyni iš dešimties, pašaukti aukštesnių jausmų pasileidžia į piligrimines keliones supirkę visą supermarketų žvakučių asortimentą ir paskutinius rudens žiedus turgeliuose. Pareigingesni jau spėjo pakultyvuoti “žemdirbystę“ dar prieš savaitę, nes, žinia, gėda prieš žmonės – sakys „oi apsileidę“. Užsikimšę keliai ir kamščiai miestuose dar pasikartos trečiadienį, o paskui jau tik Kalėdų išvakarėse, kai užuot skubėję pas mirusiuosius, visi vienam savaitgaliui prisimins gyvuosius.
Ką galiu kalbėti aš – emigrantė – žmogus be tradicijų… Už tiek kilometrų viskas atrodo kaip virtuali realybė. Ir pranešimai apie apribotą eismą, ir apie grūstis keliuose, autoįvykius ir apie eiles parduotuvėse. Kai neturi specialios dienos, kuomet atsiveria magiškas portalas mirusiems atminti, juos tenka nešiotis atmintyje. Bet labiau už mirusiuosius, norisi prisiminti gyvuosius.
Jei atvirai, iš visų technologinių pasiekimų, labiausiai nekenčiu Skype (ir tuo pačiu niekaip negaliu be jo). Jis tarsi draugas, nes leidžia pamatyti brangiausių veidus, apsimesti, kad tu ten, su jais ir jie čia, su tavim. Glostyti akimis, nors norėtum apkabinti…. Bet kartu jis ir didžiausias priešas, nes atneša jausmų bukumą, apgaulingą miglą – tarsi pasiilgai, tarsi ką tik matei… tarsi širdis klykia, bet gal tik tau vienai. O gal tai tiesiog gyvenimas, gal tai tiesiog mes, tokie skirtingi… ne vienodai sureikšminantys, ne vienodai paiilgstantys, ne vienodai prisirišę?..
Spaudžiu po sparnu tuos, kuriuos galiu pasiekti ranka ir klausiu, kiek yra tų, kurie laukia žodžio, laukia apkabinimo? Ar suskaičiavai tuos, kurie laukia dabar, o ne kažkada darganotą lapkritį sužibsiančios žvakutės ir plastmasinės gėlių puokštės?… Paskubėk, paskubėk, taip svarbu pasakyti „myliu“ dabar, kol žodžių į tamsą neišnešioja vėjas, kol jie gali sugrįžti šiluma, o ne eglišakių kvapu sumišusiu su link kaulų besiskverbiančia dargana.
Rytoj bus geriau nei vakar. Jei netildysi savęs kiti taip pat prakalbės.
Geresnė nei vakar 