Tarp stimulo ir atsako yra erdvė. Toje erdvėje yra mūsų galia pasirinkti reakciją ir toje reakcijoje slypi mūsų augimas ir mūsų laisvė – Viktor Frankl
Viktor‘as puikiai tą žinojo. Jo knygoje “Man‘s search for meaning“ (“Žmogus ieško prasmės”) ši koncepcija kaip niekad įgauna svorį ir prasmę. Maltas nacistinių koncentracijų stovyklų pragaro ratuose, netekęs visko ir visų jis sugebėjo pasilikti sau tą laisvę reaguoti į stygių, pažeminimą ir traumas taip, kaip jis pats norėjo. Jis sąmoningai nusprendė valdyti tą erdvę tarp stimulo ir reakcijos, ir tokia dvasinė autonomija net pačiose siaubingiausiose fizinio ir dvasinio skausmo aplinkybėse jam padėjo išlaikyti vidinę stiprybę ir orumą, laisvę pačios didžiausios nelaisvės fone.
Kas tas mano skausmelis palyginus su tuo? – Mąstau. Ir nors mano lova ne nacių stovykla, kai jis savo čiuptuvais apraizgo smegenis, aštriai mąstyti nėra taip paprasta. Migrena, brolyti, gali būti tikras dieglys šiknoje, tfu, galvoje. Šiandien ji mane suraitė kiek stipriau nei paprastai, tad nei rašyti, nei skaityti nebepavyko (kuo paprastai bandau apgauti savo smegenis ir nukreipti dėmesį).
Kas susidūrė su šia būsena praktiškai (sąmoningai nevadinu jos liga, nes tu pabandyk gauti nedarbingumo lapelį), paprastai šioje vietoje ima man pamokslauti, kad jokia man čia ne migrena, jei dar neguliu dejuodama ir visų šventųjų besišaukdama. Taip, dažniausiai aš dar ir dirbu – kartais pasibėgėdama iki WC, jei skrandis nusprendžia išsakyti savo nuomonę. Įsivaizduojat, per vos ne porą dešimtmečių praktikos, dar neįgijau sugebėjimo jos „užsiprenumeruoti“ tik savaitgaliams. Taip, užknisa…
Bet tau ir sau sakau:
Skausmas neišvengiamas, kančia pasirenkama.
Skausmas susideda iš dviejų dalių: biologinės ir psichologinės, kurios atitinka stimulą ir atsaką.
Skausmo biologija – tai signalas perduodamas per centrinę nervų sistemą, kuris praneša „kažkas nėra gerai“. Skausmo psichologija – interpretacija arba reikšmė, kurią tam stimului suteikiame per savo kalbą su savimi pačia, kuri virsta mūsų emociniu atsaku į skausmą. Taigi, kančia – nėra skausmas, tai mūsų psichologinis atsakas į jį.
Chroniškas skausmas įsuka į užburtą ratą. Tai lyg gyvenimas su nuolat kaukiančia automobilio signalizacija po atviru langu karštą vasaros naktį. „Kodėl aš?“, „Už ką man?“, „Nebegaliu“…
Ne kartą tos signalizacijos klausiausi visą mėnesį – kasdien rytą vakarą, todėl savo kailiu puikiai patyriau, kad yra tiesioginis ryšys tarp neigiamo mąstymo ir skausmo lygio. Tai užburtas ratas, kada skausmas sukelia neigiamas mintis, o neigiamos mintys sukelia dar daugiau skausmo, tada dar daugiau neigiamų minčių…
Diena, kada supranti apie tokio ciklo egzitavimą yra keičianti perspektyvą, nes tik tada gali išmokti reaguoti į skausmą kitaip: jį priimti kaip neišvengiamą ir tiesiog kiek įmanoma neleisti jam įtakoti tavo planų. Nesakau, kad tai lengva. Žinoma, ne. Bet mano pasirinkimas – nebūti auka ir jei negaliu pasirinkti ar man skauda, bent jau renkuosi nekentėti.
Skausmo aritmetika tikrai paprasta. Tas vadinamas skausmo slenkstis slypi psichologijoje, o ne fiziologijoje.