Niekada savęs nelaikiau ir nevadinau emigrante. Galbūt todėl, kad pasikeitus gyvenimo vietai, nepaisant retokų pabraidymų po lietuviškas pievas, taip niekada ir neatitrūkau – veikiau mano pasaulis išsiplėtė.
Ir galbūt todėl, skaitydama straipsnius internetinėje žiniasklaidoje arba žiūrėdama TV laidas, kur niekada nesibaigia pomidorų (ar veikiau pasibaigusio galiojimo kiaušinių) mūšis tarp išvykusių ir likusių, jaučiau – tai ne apie mane.
(Vajė, ar aš tikrai ką tik prisipažinau žiūrinti lietuviškas TV laidas, kurias visi seniai ignoruoja? Kaip senamadiška ir prasčiokiška! Kaip dabar su tokia gėda gyventi?)
Taigi. Aš užsispyrusiai naiviai nenorėjau tikėti, kad tie į abi puses lekiantys epitetai gali būti tikri, išsikerojantys ir į tikrus gyvenimus. Maniau, tai tik pramoga, skirta tiems, kurie antikos laikais stebėdavo gladiatorių kautynes, o viduramžiais rinkdavosi paspoksoti į makaluojančias šviežių pakaruoklių kojas miesto aikštėse. Tokiai pramogai visada buvo paklausa.
Maniau, žiniaskalaida smaginasi suradusi aukso gyslą, o žiūrovai/skaitytojai virtualiai nuleidę garą paskui eina Skype‘inti savo išvykusiems/likusiems šeimos nariams ar draugams ir klausia – „Tai koks ten pas jus oras, vėl lyja?“ O paskui ima keikti pigių avialinijų kokybės įpatumus. (Sakiau, aš naivi!)
Vieno kito viešo personažo (vardų neminėkim) pasisakymai galbūt paleisti savireklamai, mano galvoje niekada nepasėjo minties, kad save išsilavinusiu ir kultūringu laikantis žmogus galėtų taip paprastai ir kasdieniškai žeminti ir niekinti tuos, kurie, ieškodami šviesesnės dienos sau ir savo vaikams, ryžosi apversti gyvenimą aukstyn kojom.
Aš vis dar netikiu tuo, ką girdžiu. Aš vis dar ATSISAKAU tuo tikėti. Vis dar bandau suprasti, kokios vidinės frustracijos, koks vidinis nesaugumas palieka tokį kartėlį burnose.
Jau nesvarbu, kad susipynė priežastis su pasekme ir jau nebesuprasi – kuris ginasi ir kuris puola, inteligencijos ir arogancijos kokteilis niekada nesigauna gero skonio.
Ir net jei mano balsas – tai tik vienišas kaukimas į ateinančią pilnatį – teigiu: ne antspaudas diplome, ne perskaitytų knygų skaičius nusako žmogaus vertę ir ne vieta, ir net ne darbas, kurį atliekant užsidirbama duonai ir sviestui.
Pasaulis – tavo vaizdinys, rašė Arthur Schopenhauer ir as labai noriu, kad mano pasaulyje – mano vaizdinyje užtektų vietos visiems:
skinantiems pomidorus Ispanijoje,
stovintiems prie konvejerio Anglijoje,
dirbantiems Maksimoje ir stikliniuose New York’o dangoraižiuose,
ariantiems lietuviškus laukus,
dėstantiems universitetuose ir mokantiems mokyklose…
tiems, kurie gieda Tautišką giesmę per visas valstybines šventes, kelia vėliavas kiemuose
ir tiems, kurių vaikai painioja lietuviškus žodžius su angliškais.
Ir dar visiems kitiems, kurių suvardinti negaliu, bet kurių darbas ir gyvenimas yra vienodai vertingas ir prasmingas. Noriu, net jei tai realu tiek, kiek realu norėti rožinių vienaragių besiganančių savo kieme.
A.
P.S. Dabar jau žinau, emigrantė – tai ir apie mane.
Geresnė nei vakar 