Šiandien laisvadienis. Diena nebus tokia, kokią ją planavau vakar – pramigau pirmųjų gaidžių giedojimą, o po vakarykštės mirties traukos mirtis ištiko mano nugarą – šiek tiek padauginau. Juodai aptrauktas dangus taškosi per paskutinių dienų karščius sukauptą vandenį, tad panašu, kad liksiu namuose ir bent kurį laiką iš savo lovos bastiono vadovausiu namams, kaukšėsiu mygtukais ir … kursiu planą kaip užkariauti pasaulį.
O naujo plano mirtinai reikia.
Trys pirmieji bandomojo laikotarpio mėnesiai (lygiai pusė!!!) naujame darbe jau prašvilpė. Sakau „prašvilpė“, nes – tikrai prašvilpė ir iš tiesų suvertė mano supratimą apie save aukštyn kojomis. Susirinktas feedback‘as privertė kvescionuoti tai, kaip save vertinu. Iš čia gimė ir mintis, kad didžiausias stabdis siekiant svajonių yra būtent per žema savivertė. Neadekvačiai per žemas savęs vertinimas neleidžia objektyviai susivokti esamoje padėtyje, pasverti potencialo, taigi ir kurti ilgalaikių planų, kaip tą potencialą išnaudoti. Ir kartais toks kvailas trumparegiškumas išsivysto tikrai ne be aplinkinių pagalbos. Jei tau nuolat ir ilgą laiką kala, kad tu arklys – vieną dieną nueini ir nusiperki balną. Ir jokiu būdu neteigiu, kad nereikia klausytis. Analizuoti ir supasti, ką tau pateikta informacija iš tikro reiškia ir ką su ja daryti – tai gebėjimas, kurį tobulinti reikia pirmiausia. Čia, prisipažinsiu, susimoviau, bet savo pamoką išmokau.
Iš tikro nėra paprasta vieną dieną mesti iššūkį stereotipams, kuriuos susiformavai apie save SAVO galvoje. Jei pakeisti pirmą įspūdį kitų žmonių akyse reikia dar 7-10 susitikimų (ir dar be jokios garantijos, kad tau pasiseks), tai pakeisti savo įspūdį apie save atrodo misija praktiškai neįmanoma. Taip, dar niekada mano vidiniam kritikui nebuvo tokios sunkios dienos. Jo balsas – tyruose prieš fizinius įrodymus, kad jis buvo šimtą kartų neteisus. Daugiau nei šimtą.
Tikslas dar niekada neturėjo tokios ryškios formos ir dar niekada kelias iki jo neatrodė toks aiškiai apibrėžtas.
Dar niekada nebuvo taip ramu – tikrai pasieksiu, tikrai gausiu, nes galiu ir noriu, nes manim tiki ir aš tikiu savim.
Dar niekada nebuvo taip suprantama, kodėl man viso to reikia ir kokia viso to prasmė.
Pralėkė tie trys atveriantys akis mėnesiai. Trys mėnesiai savianalizės bandant surasti prasmę ir esmę, po plaušelį taršant visus įsitikinimus apie supantį pasaulį ir pasaulį mano viduje. Tikiu, kad esu pasiruošusi atleisti mazgus, mane rišusius ir stabdžiusius. Esu pasiruošusi juos pamiršti ir bėgti – palaidais plaukais, basom kojoms – svajonių link.
Priimk iššūkį, pasitikrink, ar ir tu savęs nesupančiojai…
Geresnė nei vakar 