Kas kartą, kai akis užklysta už „moteriškumo“ mokymų, mane švelniai supykina, o žodžiai „nuolankumas“, „moters prigimtis“ užsupa kaip jūrligė. Traukau pečiais ir nesuprantu, kodėl pasišventimas šeimai atsiduria viename sakinyje su žodžiais „šeimos židinio kūrenimas“ ir kodėl savirealizacija tokiuose mokymuose niekada neišlenda už namų sienų…
Skaitau ir kraupstu. Kraupstu ir skaitau. Gal skaityti reiktų mažiau, bet skaityti man patinka. Kraupstu tuo tokių mokymų, postų ir nuomonių populiarumo. Ir sakau, man nusišvilpt, jei mūsų nuomonės nesutampa. Tai – šlamštas, skirtas bukinimui!
Man nusibodo už stalo, kur priimami sprendimai, sėdėti vienai. Man nusibodo kaskart nuvykus į konferenciją, seminarą ar mokymus matyti nykstamai mažus moterų skaičius. Sakysit, gal industrija „vyriška“? Absoliutus nonsensas! Apsidairau – matau jų daug! Deja, ant kiekvieno karjeros laiptelio – mažiau ir mažiau…
Kaip miršta ambicijos?
Sudega šeimos židiniuose? Paaukojamos viduramžiškuose vyriškų siekių aukuruose? Užgsmaugiamos gerų manierų, įkaltų kompleksų? Visuomenės nuomonės? Stereotipų? Kartais atrodo, kad visame tame yra tiesos. Visur po truputį ir kiekvienai skirtingai?
Mūsų gatvėse jau testuojami bepiločiai automobiliai, zondais naršome atokiausius Saulės sistemos užkaborius, o mes vis dar lėtai lėtai, mandagiai mandagiai bandome laviruoti tarp prioritetų, o pastumtos nuleidžiame akis…
Jis ambicingas; ji – karjeristė
Jis tvirto charakterio; ji – boba su kiaušiniais
Vadovė moteris (!?!). Ar kada matėte išsireiškimą vadovas vyras?
Mus auklėjo būti mandagiomis ir kukliomis, mus auklėjo neišsišokti. Mums sakė, kad jei niekas neklausia – savo nuomonę reikia pasilaikyti sau. Kol mes tylime – mūsų nuomones išdėsto kiti. Kol mes svarstome „už“ ir „prieš“, mūsų šansus pagriebia tie, kuriuos vaikystėje mokė nežliumbti kaip mergiotei.
Sakau tau, niekam nereikalingas tavo pasiaukojimas. Niekam nereikalingas tavo kuklumas. Gera prekė pati save giria tik pasibaigusio galiojimo liaudies išmintyje. Ir darbai patys už save kalba tik kažkurioje paralelinėje visatoje, bet ne realybėje, kur išreikšta ambicija būna lemiamas TAIP karjeros progresijoje. Tai turbūt didžiausia pamoka, kurią išmokau per nusivylimus ir graužiantį neteisybės jausmą. Dirbti daugiau, sunkiau, nustebinti rezultatu – ir vieną dieną tave įvertins. OT IR NE. (Kaip ten tas kolūkio arklys, kuris dirbo daugiausiai, bet kolūkio pirmininku taip ir netapo?)
Aš suprantu, jei dar nesi pasiruošusi savo vadovui į akis pasakyti – AŠ NORIU BŪTI TAVO VIETOJE. Nors bet kuris GERAS vadovas tuo tikrai apsidžiaugtų taip pat, kaip apsidžiaugė maniškis. Nes geras vadovas, kaip geras valdovas – jaučia „įpėdinio“ poreikį.
Aš suprantu, jei dar nesi pasiruošusi savo vadovui į akis pasakyti – AŠ NORIU BŪTI TAVO VIETOJE. Bet ar išdrįsi pasakyti tai bent jau sau?
Vieną dieną. Gali būti ten, kur tave nuneša savo svajonės. Nesvarbu, kokios jos.
Geresnė nei vakar 
Žinai, mane lygiai taip pat vimdo milijonas kursų, retritų ir savaitgalių moterims, kaip kurti savo pradą, kaip raganauti, kaip atlikti savo vaidmenis. Tuo pačiu matau šimtus laimingų moterų, kurios tiesiog atgyja palankiusios keksiukų dekoravimo, makiažo ar dekupažo kursus. Jos tiesiog švyti savo vaidmenyse, kaip nuostabios mamos, žmogos. Savo išpuoselėtose tvirtovėse. Laimingos jos, jų vyrai laimingi, nes su jais nekonkuruojama 🙂
Bet nei aš, nei tu – ne iš tų. Ir tada yra didžiulė dilema – eiti, kovoti, minti savo viršininkui ant kulnų, makaluotis lyderystės renginiuose, ar iš tiesų – atsipalaiduoti, ramiai siekti savo tikslų, mylėti save ir aplinkinius. Aš netgi matau, kaip miražą, šeimas, kurios regis “have it all“ – saviraišką, įdomias karjeras, harmoningą partnerystę. Ir būsiu visiškai atvira – being single ir vos virš 30 varo absoliutų panikos priepolį kaskart, kai tai atsimenu. Ir visiškai nesvarbu, kur ta mano karjera kyla. Ir visiškai nesvarbūs tie šimtai įkvepiančių moterų. Nes tvarūs santykiai suteikia daugiau energijos, nei motyvaciniai pranešimai. Laikas tik jų išlaukti 🙂
LikeLike
Agne, aš visom keturiom už turėjimą visko. Tikiu, kad savyje galima derinti visus norimus vaidmenis. Ir jei šiandien keksiukai, o ryt debatai su vadovu apie komandos strategija, savaitgalį – išvyka su vaikais po poros valandų sporto ar studijų, kodėl gi ne? Jei tik norisi!
LikeLike
Pritariu šimtu procentų ir pritariu minčiai, kad kartais šeimos ar santykių rutina gali tapti komforto zona, atitraukiančia nuo svajonių. Ir kad mes, moterys, dažnai per daug draskomės, bandydamos itikti, atitikti, įsimaišyti. Manau stipriausia, ką galime padaryti, tai palaikyti save, užsiauginti tvirtą, bet lankstų stuburą (joga padeda, no joke), nepanikuoti, nekudakuoti, nesivelti į beverčius ginčus, apkalbas. Matyti tikslą aukščiau visko. Ar tai vadovo kėdė, ar tai 5 aukštų tortas 🙂
Mane tik užkabino antraštė – “Vieniša“. Tai sudėtingas vaidmuo.
LikeLike
Liuks straipsnis.
o kas cia tokio buti vienai? tai nereiskia kad vienisa 🙂 ir man atrodo kad zinojimas kad gali buti laiminga viena pati sau labai prasmingas.
tureti tvirta charakterį belenkaip reikia bet tai dar nereiskia kad reikia kelti nerealius reikalavimus sau. as isvis niekada nesupratau to ambiciju koncepto. kai patinka ka darai ir tai gerai gaunasi, kai matai kur gali augti – tik tiek ir tereikia kad butum laiminga. ir tai universalu, juk tas pats ir vyrams. bet dar as suprantu kad ne visi tokiu budistiniu nusiteikimu ir yra zmoniu kuriems reikia pasiekimu ir tai nera blogai 🙂
amazon atrodo turi toki gera serialą Mrs Maizel kaip tik apie tai- apie moteris, stereotipus, santykius ir sekme. ir be to, ji ziauriai juokinga!
LikeLike