Visatos talentas griauti planus nenustoja žavėti. Ji, tarsi išdykęs vaikėzas, išspardo kaladėlių bokštą vien tam, kad dar syki treptelėtų kojyte ir sudėliotų taškus ant “i”:
“Užsiciklinusi troškimuose, tiksluose, įsipareigojimuose ir darbuose, ar prisimeni, kas tau yra svarbiausia, ar vertini tai, ką turi? Ar gali stabtelti? Ar gali klausytis ir girdėti? Ar gali suprasti ir vertinti? Ar tavo širdis nepamiršta šypsotis?”
Jau kurį laiką taip galynėjamės kuri kurią – aš statau, o ji griauna. Bet jėgos nelygios: rodos, pagaliau “pribeldė” pajudinusi ten, kur skaudžiausia.
Ir štai dabar klausiu saves: o ko gali išmokyti sekmadienis ligoninės priimamajame? Turbūt dėkingumo. Už tai,
- Kad pagalba yra pasiekiama keliais mygtukų paspaudimais ir kad galiu tuos mygtukus paspausti;
- Kad kitame “laido” gale – yra tie, kurie ne tik išklauso, bet kuriems rūpi;
- Kad į ligoninę nuvažiavome patys, o ne su mėlynaisiais švyturėliais;
- Kad mes ten – savo kojomis, kad su šypsena, kad tai – tik trumpas epizodas;
- Kad ten dirba žmonės, kuriems rūpi ne tik sveikata, bet ir emocinė ligoniukų būklė.
- Kad adatos durdamos visiškai neskaudina, o desertui – ledai;
- Kad jie dainuoja koridoriuose ir turi sugebėjimus matyti kiaurai sienas, kai vaikams reikia gerti vaistus;
- Kad išlydėdami jie linki sau niekada tavęs nebepamatyti.
- Kad vaistai yra. Kad vaistai gydo;
- Kad taip gera grįžti namo. Kad taip gera grįžti namo visiems. Kad yra namai. Kad yra namai, kur šilta. Kad yra namai, kur mūsų laukia;
- Kad yra tie, kurie nors ir toli, bet jaudinasi kartu su tavim ir laukia tavo skambučio;
- Kad yra tos rankos, kurios apkabina, kurios tiki;
- Kad rytojus ateina, kad diena išaušta net per švininius debesis.
O visa kita… palauks…
Klausiu saves: Ar vaikydamiesi laimės miražo pamirštame, kad viską ko mums reikia jau turime? Tarp laimės ir buvimo nelaiminga, tik mažytis skirtumas – dėkingumas už tai, ką jau turi. Kas būtų, jei ryte nubustume tik su tuo, už ką padėkojome vakar?
Geresnė nei vakar 