Neatsiperkančios investicijos

cliff

Įsivaizduok, kad po geros pertraukos pagaliau ištrūkai paveizėti labai užrekomenduoto kino filmo. Už žandų popkornas, rankose cheminė gazirovkė (na arba kas kito – kiekvienai pagal skonį), sėdi ir jau po pirmų minučių suvoki, kad tie vaizdai ir garsai iš ekrano – visiškas šlamštas. Tiesiog žiaurus nusivylimas. Ką darai?

Jeigu esi tokia, kaip dauguma žmonių – prasikankini iki galo. Nes, hmm, pinigai už bilietą tai sumokėti ir turi už juos “atsiimti”.
Neracionalu. Iracionalu. Kodėl?
Todėl, kad jau pats bilieto pirkimas yra negrįžtami kaštai, t.y. pinigai, kurie jau išleisti ir niekaip negrąžinami ir turėtų būti ignoruojami darant racionalius spendimus, Kodėl? Štai kino atveju turi du pasirinkimus:

  • Sumokėti bilieto kainą ir iššvaistyti savo laiką, baigiant žiūrėti šlamštą iki galo.
  • Sumokėti bilieto kainą ir nešvaistyti laiko šlamštui.

Kadangi antras variantas nuskausmina tik kišenę, o pirmasis šalia pinigų atima dar ir laiką, objektyvus žmogus rinktųsi antrąją opciją. Pinigai jau išleisti ir ši sprendimo dalis jau nebeveikia ateities, tad dabar spendimas yra susijęs tik su laiko praleidimu.

Kaip elgtumeisi, jei filmą žiūrėtum ant sofutės su pulteliu rankose? Klikt mygtuką?
Aišku, praktikoje viskas žymiai komplikuočiau ir dažnai mūsų sprendimai yra nulemti to, kiek pinigų, laiko ir energijos jau investavome į kurį nors tikslą. Ši praeities pastangų kombinacija siaurina regėjimo lauką ir dažnai jau iš anksto apriboja mūsų sprendimus:

  • Štai sėdi restorane, pilvas jau pilnas, bet lėkštė dar ne tuščia. Už maistą sumokėjau, tai negi paliksi lėkštėje?
  • Knyga nuobodi, bet jau perskaičiau gerą trečdalį, todėl gal ir pabaigsiu.
  • Šios suknelės nenešiojau jau penkmetį, bet kainavo tris karves, todėl tegul kaba spintoje, negi išmesi?

Aišku, šie akidangčiai veikia ir kur kas svarbesnius dalykus. Pavyzdžiui:

  • Studijuoju jau trečius metus, akivaizdžiai esu ne savo rogėse, bet liko metai – negi mesi?
  • Nekenčiu savo darbo, bet tiek laiko ir jėgų suinvestavau į mokslus, kad būtų kvaila mesti.
  • Galėčiau keptuve priploti savo vyrą, bet šitiek metų kartu gyvenam, negi dabar skirstysies ir vėl pradėsi viską iš naujo?
  • Ir taip toliau ir panašiai.

Praeities investicijos, kurių jau nebeatšauksime, daro didelę įtaką mūsų pasirinkimams. Negaliu atsižavėti tais, kurie turi drąsos (o kartais ir nutrūktgalviškumo) palikti praeities spendimus už nugaros ir kurtį ateitį nuo tuščio lapo. Jie darbą banke iškeičia į gongų muziką, iš kaimo pievų persikelia į dangoraižių džiungles, susituokia penktą kartą, atranda naujus talentus ir dar visaip kitaip suranda savo laimę.

Jie nebijo kardinaliai pakeisti savo nuomonės, jiems dzin, kad vakar, prieš mėnesį ar metus, jie manė visiškai kitaip.
Ir nesuprasi kartais, ar tai tik neatsakingi plevėsos, kuriems nepakanka atkaklumo siekti užsibrėžto tikslo, bailiai, dedantys į kojas pasitaikius pirmiems sunkumams, ar kaip tik labai protingi žmonės, sugebandys nebeinvestuoti (laiko, pinigų, energijos) į perspektyvos nebeturinčius dalykus.


Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s