Et… Velykinio savaitgalio tinguma… Šlapia ir neviliojanti lauk, bet ir neskatinanti raitotis rankovių ir kibti į darbus. Šalia drybsantis plaukus visur mėtantis Miau ir iš nieko ligą sugebantis pasigauti mažėlis irgi įkvepia tik giliau pasikapstyti po kaldra su puodeliu karštos kavos. Ar tau taip nebūna, kad nors ir kaip benorėtum imtis suplanuotų darbų, kad ir kokie grand planai tavęs laukia, rankos tiesiog nekyla? Kai dar ir dar kartą nusivili savo pasiryžimu ir savimi kaip asmenybe apskritai? Tau sako: “gyvenk taip, tarsi ši diena tau paskutinė”, o geriausia ką išspaudi – pusė dienos su pižama neplauta galva ir kalnas sausainių ar šokolado durno filmo fone?(Sako, reikia ir tokių dienų, bet jei jos kartojasi dažniau, nei norėtum?)
Jautiesi nuvilianti save ir, kartais, kitus, ištaškiusi dar vieną savo neįkainojamo gyvenimo dieną absoliutiems niekams. Ir vakarais sunkoka pažiūrėti veidrodžiui į akis (savaime aišku, paskui seka pažadų tirada – aš pėvėzė rytoj tai jau būtinai eisiu sportuoti ir parašysiu tą atsiskaitymą apie lyderystę… o va dabar stebiu, kai mano lyderystė vėl pralaimi bandelėms ir šimtą kartų matytai Pelenei. Džyzas, tikrai???)
Kokį pasiteisinimą suradus? Net ir tą daryti tingiu. Bet… Galiu pasiguosti, kad aš tokia ne viena. Galbūt net ir tu tokia pati. Sako, kad penktadalis suaugėlių ir net pusė visų studentų yra linkę nedovanotinai pamalti š…, arba atidėlioti (jei jau naudoti normatyvinę kalbą).
Kartu su tuo už parankės eina sumažėjęs produktyvumas, suprastėjusi fizinė ir psichinė sveikata bei išaugęs stresas, nepasitenkinimas gyvenimu ir kaltės jausmas.
Fui. Fe. Hrrr.
Ir čia kaip visada – egzistuoja panacėja, baisiai paprastas dalykas, kurį galima naudoti motyvacijos susigrąžinimui ir pagaliau imti dėlioti paukščiukus apipelijusiame nuo senumo darbų sąraše.
ATIDĖLIOJIMO LYGTIS
Piers Steel, vienas iš geriausiųjų motyvacijos ir atidėliojimo tyrėjų, savo knygoje “The procrastination equation” apibrėžia formulę, kuri padeda susivokti, kodėl tokia lengva ranka visus planus nukeliame ateičiai:
Motyvacija = (Tikimybė x Vertė) : (Impulsyvumas x Atidėjimas)
P. Steel sudėliojo šią lygtį išanalizavęs šimtus motyvaciją tyrusių studijų. Iš pažiūros – lygtis labai abstrakti, bet pažiūrėkim atidžiau.
Jei nesi matematikos fanė, pirmas dalykas, į kurį norisi bakstelti pirštu yra tai, kad jei trokšti didelės motyvacijos, trupmenos vardiklis (tas, kuris pirmas) turi būti didelis, o daliklis (tas, kuris antras) – mažytis.
Bet ką tai reiškia?
Tikimybė
Ar tu tiki, kad gali pasiekti savo tikslą? Jei nori turėti stiprią motyvaciją, turi žinoti, kad gali planus paversti realybe. Jei visgi tikimybė yra maža, ją padidinti gali pradėdama nuo mažų žingsnių ir didinti pastangas, kai viskas ims įgauti pagreitį.
Vertė
Kiek svarbus tau yra tavo tikslas? Jei jo vertė tau maža, atrasti jėgų ir tęsti bus sunku. Tiesa, sau gali padėti atsakydama į klausimą “kodėl man to reikia?”. Šitaip sau padėsi atsiminti, kaip kasdienės pastangos tave priartina prie tikslo.
Impulsyvumas
Ar jis atima tavo fokusą? Ar griebiesi visko iš eilės, vos tik pasipina kelyje? Tas naujas emeilas, ta žinutė nuo draugės, dar ir dulkės nenuvalytos? Jei tai – tavo bėda, vienintelė išeitis – minimizuoti trukdžius ir kurtis aplinką, kuri leistų susikoncentruoti giliam darbui.
Atidėjimas
Ar tavo tikslas leidžia atidėti pastangas rytojui, kitai savaitei? Ateičiai? Jei taip – vadinasi ir atidėsi. Jei tai – tavo bėda, gali sau padėti dalydama užduotis į smulkesnes ir suteikti sau kad ir smulkių, bet visvien malonių pergalių skonį. Net ir maži pasiekimai įkvepia. Jei sąžiningai, tai ir mano didžiausias stabdis. Niekas labiau manęs neužveda, nei damoklo kardu virš galvis kabantis deadline’as.
Taigi, iš esmės kaip ir aišku – reikia didinti Tikimybę ir Vertę bei mažinti Impulsyvumą ir Atidėjimą.
Atsakyk, kas tavo stabdis – neatidėliok 😉
Su meile,
A.
Geresnė nei vakar 