Pokyčių teorija

Nuo Naujųjų metų darbas sučiulpė visą įmanomą laisvalaikį, todėl baigusi vieną projektą ir kitam dar neprasidėjus, raitojausi rankoves ir kibau į porą mėnesių neliestus mokslus. Pernai vasarą pradėjau studijuoti Lyderystę ir vadovavimą, tikėdamasi, kad sausos teorijos tona užpildys mano žinių spragas ir kilstels žemumas ariantį pasitikėjimą savimi naujose pareigose, bet iki šiol tik dėliojausi paukščiukus sau patvirtindama, kad visa tai jau žinau iš kitų šaltinių, o svarbiausia – praktikos. Tiesa, tas akivaizdus pabaksnojimas sau tikrai padėjo, bet rašyti ketinau ne apie tai.

Besikapstydama po pokyčių valdymo modulį aptikau grynuolį, kuriuo norėjau pasidalinti su tavimi. Gali būti, kad tau tai nebus naujiena, bet atsišviežinti žinias niekada nepakenks.

Kodėl nenorim pokyčių

Labai populiaru teigti, kad žmonės tokie jau sutvėrimai, kurie iš principo bijo pokyčių. Nesąmonė, sakau. Dar nei vienas neatsisakė loterijos milijonų, nes jie pakeis gyvenimą (nebent netyčia išskalbė savo bilietą arba jį sutvarkė nepaauklėtas augintinis). Nebijome mes nei naujos mašinos, nei prabangių atostogų, nei solidesnio atlyginimo, nei naujo būsto geresnėje vietoje.

Mes  nemėgstame pokyčių, kurie ne tik išspiria iš komforto zonos, bet ir įneša nežinomybę. Štai koks sąrašiukas priežasčių, kodėl taip šiaušiamasi prieš naujoves man šauna į galvą. Ir visai nesvarbu, ar naujieji vėjai pučia asmeninėje, ar darbinėje aplinkoje:

  • Žema savivertė ir pasitikėjimo savimi trūkumas, kaip ir baimė, kad nepavyks išsiugdyti naujus įgūdžius ar prisitaikyti prie naujų aplinkybių.
  • Nenoras mokytis naujų dalykų.
  • Manymas, kad naujose aplinkybėse taip gerai nesiseks.
  • Senų gerų laikų ilgesys.
  • Motyvacijos trūkumas, kurį sukelia baimė prarasti darbą ar statusą.
  • Baimė, kad pokyčiai iš jų kažką atims ar pablogins esamą situaciją.
  • Nepasitikima tais, kurie tuos pokyčius atneša.

Nėra labai lengva pokytyje įžiūrėti galimybę, o juo labiau pačiam tapti pokyčio katalizatoriumi, ypač darbinėje aplinkoje, kur visada norisi ramios ir nebanguotos atmosferos, nekintančio status quo. Ir kur taip lengva prarūgti savose sultyse.

Tuose ne visada norimuose pokyčiuose labai praverčia savų emocijų stebėjimas. Arba stebėjimas tų, kurie, galbūt kitaip nei tu, per tuos pokyčius eina jautriau.

Kubler-Ross gedėjimo ciklas

Nors ir šiek tiek kritikuojama, bet viską į vietas neblogai sustato gydytojos Elizabeth Kubler-Ross teorija. Dirbdama su pacientais, sergančiais mirtinomis ligomis ji aprašė jų emocinius būkles ir perėjimą nuo vienos prie kitos.

Jau vėliau buvo pastebėta, kad tokie pat emociniai amerikietiškieji kalneliai pasireiškia ne tik tokiais sunkiais medicininiais atvejais, bet ir tiems, kuriuos pasiekė blogos naujienos, pavyzdžiui artimojo netektis, skyrybos ar darbo netekimas. Jei pokytis priimamas, kaip neigiamas, kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau pereiname per tokį pat emocinį ciklą (žr. paveikslėlį).

kubler-ross-grief-cycle-2

Štai kaip yra aiškinamos ciklo fazės:

  • Šokas – paralyžius ištinkantis išgirdus blogas žinias ar sužinojus apie laukiančius pokyčius
  • Neigimas – bandymas išvengti neišvengiamo. „Gal tai netiesa?“
  • Pyktis – užspaustų emocijų prasiveržimas. „Kodėl man?“, „Ir vėl restruktūrizacija, jiems ten ką, visiems kūkū?“
  • Derybos – bandymas išvengti pokyčio „o gal manęs tai nepalies?“
  • Depresija – galutinis neišvengiamumo suvokimas. „Dabar jau šakės…“
  • Testavimas – naujos situacijos jaukinimas, prisitaikymas, realistiškų išeičių ieškojimas
  • Susitaikymas – pagaliau randamas būdas, kaip toliau judėti į priekį.

Didžiausia problema yra ta, kad žmonės užstringa vienoje fazėje. Iš čia įkvėpimo sėmėsi daugybė filmų, apie senukus gyvenančius praeityje ir piliečius keliaujančius į prarastus darbus ir dienas leidžiančius parke ant suoliuko. O užstrigus depresijos stadijoje kelias gali baigtis ir medicininės depresijos diagnoze.

Ne ką geriau, kai žmonės per šias emocines fazes prašuoliuoja per greitai ar išvis peršoka – tokiu būdu jie rizikuoja grįžti atgal ir kartoti savo išgyvenimus.

Tad jei tavo artimasis ar kolega putoja dėl smulkmenų ar vaikšto surūgęs, verta susimąstyti, ar tokios savijautos priežastis nėra kažkas rimčiau, nei tik rytas, prasidėjęs ne ta koja. Galbūt pokalbis, galbūt išklausymas, o kartais tiesiog leidimas „išputoti“ gali sudėlioti viską į vietas. Jau nebekalbu apie svarbą suprasti savo pačios emocijas, kai nenorimi pokyčiai užgriūva ir niekaip, o niekaip nerandi kaip visą tai paversti pamoka ar galimybe.

Štai va toks šiandien teorinis straipsnis užpustyto gimtadienio proga, kai visus planus sujaukia pūga ir žinojimas, kad automobilis toliau kiemo demisezoninėmis padangomis neišvažiuos.

 

 


Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s