Kaip grūdinosi plienas. Arba ne.

Vasaris žnybia nosin ir primena, kad šeštadalis metų jau tiu tiu…

“Nu ir valio!”, –  džiaugsmingai sutrūkčioja dešinės akies vokas, nes visą laiką darbe pralaksčiau kaip ryžas aviganis iškištu liežuviu, o vakarais namo dar ir vilkausi krūvas popierių. Per darbus beveik  nerašiau, atsilikau su mokslais kaip beviltiška dvejetukininkė, o amžinasis nesibaigiantis darbų sąrašas pailgėjo dar pusmetriu ir su kuo bepasikalbu – visiems taip! Kažkokia masinė pasiutpolkė. Taip ir ne kitaip.

Vienintelis dalykas, kuriam Naujųjų išvakarėse pasižadėjau jokių pasiteisinimų neieškoti – sveikata. Metų pabaigą pasitikau visai subyrėjusi: nuo aštuoniolikto gimtadienio susikaupęs „stažas“ užlipo skausminga našta ant nugaros, paskutinių penkerių metų sausainukai ir šokoladukai sulipo dešimčia papildomų kilogramų, o lankstumas nėrė į tokį dugną, kad geriausiu atveju pirštukais galėjau apie blauzdas pamakaluoti nepritūpus.

Šalia viso fizinio nepatogumo prisidėjo ir nemenkas gėdos jausmas, kurį sukėlė nuo išaugtų rūbų išsipūtusi spinta ir inkščianti piniginė, nujaučianti artėjantį priverstinį garderobo atnaujinimą (galiu patikinti, kad nėra nieko smagaus pirkti kad ir naujus, bet vienu dydžiu didesnius rūbus).

“Bet argi ne beprotybė yra tikėtis skirtingų rezultatų kartojant tuos pačius veiksmus?” Kažkada sublizgėjo eiline išmintimi Enšteinas.

Ir jei šioje vietoje tikitės pamatyti kažkokią magišką transformaciją, atsiminkite, čia jums ne fitneso blogas. Nesidalinsiu jokiais receptais, dietomis ir pratimais grotelėms ant pilvo suformuoti. Taip pat neraginsiu keisti gyvenimo būdo ir sekti savo pavyzdžiu. Nemindysiu ant mozolių ir nebarstysiu druskos ant žaizdų. Nes kas geriau nei tu pati žinai, kas tau svarbu ir kas tau reikalinga ir tinkama? Šių patarimų ieškoti ne šiuo adresu 🙂

Bet… kitą vertus… kas pakels šuniui uodegą, jei ne jis pats? Juk taip maga pasigirti!

Paskutinius porą mėnesių kartą per savaitę skubėjau į pasimatymą su savo treneriu.

(Jau girdžiu, kaip visos sportuojančios prunkščia į kumštuką. Galiu patikinti, kad esu informuota, jog kartas per savaitę yra apgailėtinai mažai).

Dievaž, man taip pasisekė, kad jis, tas mano treneris, pasipynė po akimis jau pačią pirmą dieną – tikrai tikiu, kad pritraukiame į savo gyvenimą tuos, kurių tuo metu mums labiausiai reikia. O Cooperis pasirodė esąs tikrai TAS. Pirmą mėnesį pradėję nuo fizioterapinių masažų ir stiprinančių pratimų, mes perėjome prie sunkesnės artilerijos. Tiesa, kai buvau gera – kartą ar du kartus dariau išmoktus tempimo pratimus namuose.

(aš tikrai tikrai ir labai labai norėjau pasidalinti trumpais video, bet dėl puslapio parametrų teko pasitenkinti nuotraukomis, o jums teks patikėti, kad nieko nesufabrikavau)

Štai čia, jums demonstruoju, kaip susidorojau su sScreenshot_20180225-144352avo skausminga ir nelanksčia nugara bei sutrumpėjusiais kojų raumenimis, kurie man anksčiau neleido pakankamai susilenkti.

 

 

 

O čia elgiuosi kaip visiška anekdotinė blondinė ir pozuoju prie treniruoklio, kuriame ką tik išstūmiau svorį, kuris mano galvoje vis dar sunkiai susidėlioja. Čia 200 kg, jeigu ką…IMG-20180224-WA0008

Ir, prisipažinsiu, pavyko tik todėl, kad treneris užtiko magišką žodį „iššūkis“, kuris man – kaip buliui raudonas skuduras. Tekšt ir suorganizavo pasivaržymą su gerai „pakočiotu“ juoduku „kas daugiau išstums“ 🙂  Nežinau, ar juodukas gandro kojom pasitaikė, ar jis man šiek tiek nusileido, bet faktas, kad nesijaučiau pasiekusi galimybių ribą, labai paskatinantis.  “Everything hurts and I am dying”. Čia tik cituoju užrašą ant savo marškinėlių, kuris nusako mano “pagiringą” šiandieninę būseną. Vertimas: “Viskas skauda ir aš mirštu”

O čia mes – mano “varžovas” (kairėje) ir treneris.

IMG-20180224-WA0003

Vienintelis dalykas, kas dar nepavyko (ir tai labai aiškiai matosi nuotraukose), tai atsisakyti užkandžiavimo visokio plauko šūdmaisčiu. Kažkada sėkmingai atlaikiau beveik mėnesį be jokio ne namie perdirbto maisto ir net per daug neverkiau (tiesą sakant buvo visai neblogas iššūkis, tačiau pokytis buvo toks didelis ir reikalaujantis nuolatinio planavimo ir galvojimo, ką valgyti, kad buvo pasmerktas žlugti.  O galbūt aš tiesiog radau pakankamai gerą pasiteisinimą, kad mesčiau. Na, kaip dažniausiai ir nutinka.

Ką darysiu dabar? Pirmą kartą bandysiu laikytis specialiai man sudaryto mitybos plano, o ne valgyti tai, ko tuo metu norisi. Galbūt bizūno principas man suveiks geriau, nei riestainio… Nes žinote, atostogai tai  artėja, visai norėčiau pravėdinti visas tas sukneles, tyliai laukiančias spintoje.

Ir dar… labai norėčiau vėl džiaugtis savo atvaizdu nuotraukose.

Galvoju (galbūt ir jums šmėkštelėjo), ir kam dabar visą tai pasakoju užuot tyliai „susitvarkius“ savo reikalus? Galėčiau gi tyliai sau žvanginti geležis, vakarais krimsti morkas ir rašyti apie tai, kokia aš nuostabi ir kaip viskas man sekasi, kaip žengiu septinmyliais žingsniais, kaip man sekasi darbai, kaip baiginėju dar vienus mokslus ir kaip puikiai pildosi mano knygos lapai.

Žengiu žengiu, po šimts, mes kaip svogūnai su daug sluoksnių (čia irgi ne mano, o Šreko, išmintis) ir kartais taip pravartu prisiminti, kad sutelkus dėmesį į dvasią, nepamirštume kūno, kad susitelkusios į karjerą neapleistume šeimos, kad besidžiaugdamos naujais spindinčiais žaisliukais nepamirštume pastebėti tų, kuriems reikia gero žodžio ir palaikymo, kad augdamos padėtume augti ir kitiems.

Ir kartais užtenka tiek nedaug. Tik noro ir to pirmo žingsnio.

Su meile,

A.

 

 

 


Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s