Žmonės į mūsų gyvenimą ateina su misija: palaikyti už rankos, apgyvendinti savyje mūsų jausmus, auginti mūsų svajones, užgrūdinti , padėti mums atrasti stiprybę, ištvermę. Jie mus augina, formuoja, lipdo tarsi molį ir atlikę savo misiją – išeina: kartais juos išplėšia mirtis, laikas ar atstumas, kartais jie susmeigia peilį tau į krūtinę ar nugarą, nusivalo į tave kojas. O kartais tiesiog atsitveria siena ir tu, pavargusi nuo šalčio, tiesiog imi ir nustoji tiesti į juos ranką.
Ir nežinia, kas blogiau, ar skambus trinktelėjimas durimis, prieš tai išrėkus viską, kas nugulė drumzlėmis, ar ta nepaaiškinta tyla, paliekanti kartėlį ir klausimą
„ką padariau NE TAIP?“.
Dienos pasileidžia… Nauji žmonės užpildo tuštumą ir tie, iš praeities, jau tik šešėliais netyčia apsilanko išblukusiuose prisiminimuose.
Vieną rytą supranti, kad jau visai nebenori, nebesvajoji, kad jie grįžtų, bet (3 kart CHA!) vieną dieną, kai jau seniai nebesitiki, jie ima belstis į tavo duris.
Sutrinki. Ar apsimesti, kad visai nebuvo tų tylos metų? Kad gimė ir augo vaikai? Kad peržengti per save ir pasakyti „labas“ buvo per sunku?
Jie beldžiasi. Beldimas garsėja ir perauga į durų spardymą. Klausaisi, stebiesi jų drąsa ir įžūlumu, bet kartu ir kankiniesi, nenuspręsdama, ar tau labiau smalsu, ar visgi labiau nesinori susidurti su praeities vaiduokliais. Sveri, kiek tau kainuos tas sėdėjimas su medine šypsena lūpose, kai bandysi apsimesti, kad viskas kaip kadaise…
kiek kainuos rinkti žodžius…
kiek kainuos neatidaryti širdies durų per plačiai…
nes gal ir vėl…
pranyks tik patenkinę savo nepaaiškintą smalsumą …
Galbūt praeities vaiduoklių vieta senose dulkėtose palėpėse, kur senus dienoraščius kartais šiurena pelės, kur nugula brangūs prisiminimai, kurių nei išmesti negali, nei vietos jiems tavo namuose nebėra?
Renkuosi užmarštį ir beldimas nutyla. Turbūt jau visam laikui. Ir ačiū dievui.
Geresnė nei vakar 