Svarsčiau rašyti, nerašyti… Rašyti, nerašyti… Ai rašysiu. Iš vienos pusės, rizikuoju pabosti, o ir šiaip dar kažkaip neišmokau ramiai skaityti žinučių, siunčiančių pragaran… Iš kitos pusės nerašyti kažkaip nebepadoru jau.
#metoo atvėrė ne tik užsienio, bet ir lietuviškas piktžaizdes, kur lyg pūliai pasipylė kaltinimai nukentėjusiomis, „padoraus elgesio“ pamokslai ir pafilosofavimai apie vyriško dėmesio išraiškas ir formas.
Paskui seimūnai sublizgėjo akmens amžiaus išminties perlais: tai suabejodami, ar besilaukianti moteris gali pati spręsti, koks stresas jai sveikas, o koks jau nebe, tai viešai suabejodami, ar žmogus apskritai gali būti besilaukiantis (suprask, moteris gi ne žmogus).
O nebesibaigianti „pūkuotoji“ epopėja tik pakiša visoms, pavargusioms nuo seksizmo ir iškreipto „kabinimo“ suvokimo, špygą po nosimi – pasvajok, užsimanė mat kiaulė perlų…
Vienas kitas vyriškis, galbūt tariamai pajutęs gerą progą auditorijai, skėlė gerą kalbą, kurią paskui greičiausiai užmirš, kai atslūgs visas širšalas ir visuomenė užsuks Kalėdų beprotybėn, numos ranka ir vėl viskas liks kaip buvę – nepajudinami stereotipai, apraizgę smegenis labai greitai nugesina tokius impulsus, paskatintus išorinių veiksnių.
O skaičiai – šiurpūs, eilinį kartą prasprūdę paviršiumi. 45% lietuvių mano, kad moteris pati išprovokuoja smurtą, 42% procentai galvoja, kad moterys perdeda seksualinių nusikaltimų dydį (Eurobarometro duomenys – pažiūrėkite kaip „raudonuojame“ žemėlapiuose).
Bet Pfff… tik pamanykit, kam čia įdomu, kai vėl pabrango sviestas ir kopūstai??
Užtat „moteriškumo“ mokyklos klesti. Nežinau, galbūt čia man feisbukas nuolat kiša kiaulę, o gal taip bando subalansuoti mano „išsiderinusį“ pasaulio suvokimą. Štai, grožėkitės, mokykitės ir perduokite žinias kitoms: kaip suvilioti milionierių. Grauduma bet kokiame kontekste, bet šiuo metu – ypač.
Dėl to, kad vis dar egzistuoja paklausa.
O ši paklausa formuojama namuose. Kaip ir lygiateisiškumas: ką kalbame sau, ką kalbame savo vaikams. Mano namuose sulaužyti beveik visi įmanomi stereotipai (nepaisant jau dvylika metų trunkančios „švietėjiškos“ veiklos, mūsų tėvai vis dar galvoja, kad esu monstras, paspaudęs savo vyrą po padu, galiu derėti, kad mano anyta manęs už tai nuoširdžiai „nemėgsta“) ir visgi, tai, kuo užaugau ir kuo kvėpavau, į paviršių išsiveržia pačiais netikėčiausiais momentais.
„Nereikia čia bliaut kaip mer…. mažiukui“, – išsprūsta frazė, laiku suvaldyta.
Užsimiršusi teiraujuosi, ar graži naujoji mano dešimtmečio draugė (ak, tos mokyklinės simpatijos!) ir vėl, pavėluotai prisimenu ir klausiu „ar labai protinga“? Ir tai aš… feministė ir karjeristė… Pati savimi stebiuosi.
Ir tai tik maži pavyzdžiai, bet tokie susumuojantys, kaip giliai mumyse įsodinti įsitikinimai – net jei jie ne mūsų, net jei jie tėvų, visuomenės ar jau seniai, galbūt dar vaikystėje, mūsų sąmonę palietusių teigiamų ar ne visai teigiamų „personažų“.
Aš nežinau, kaip su tuo kovoti. Nuoširdžiai nežinau. Bet yra sakančių, kad kultūrinės priemonės yra ta labai lėta, bet pagrindus keičianti priemonė. Todėl jie skiria nesuskaičiuojamas valandas tam, kad tokie kultūriniai renginiai būtų prieinami visiems, kad per meną papasakotų, su kokiais iššūkiais susiduriama visuomenėje, kurioje moteris vis dar turi turėti savo vietą. Būtent apie tai yra ir jau prasidėjęs, bei iki gruodžio 10 dienos besitęsiantis „Baltojo kaspino festivalis“, suteikiantis neįkainojamą galimybę gerai praleisti laiką, bet ir pažiūrėti į viską kitomis akimis.
P.S. Tik retoriškai: kada paskutinį kartą savo kalboje dar panaudojote frazę „vyras man padeda tvarkytis namuose“ ?
Geresnė nei vakar 