Galiu atsakingai pareikšti – dauguma mūsų nemokame priimti komplimentų. Mėgstame juos, laukiame jų kaip pavasario, bet priimti nemokame: imame muistytis, murmėti, nudelbiame akis, nuraustame, o mintyse – lyg katės riečiame nugarą „Ak, brūkštelk dar kartą per mano savimeilę, įtikink mane, kad tikrai tiki tuo, ką sakai“.
Tai, kas išsprūsta iš mūsų burnos yra visai kas kita:
„Graži suknelė“, – mums sako. O ką mes? „Oi, baik tu… Pirkau prieš dešimtmetį per išpardavimą. Jau praktiškai nebeįtelpu, norėjau išmesti, bet va pagalvojau dar kartelį užsivilksiu“.
Mums sako „koks puikus darbas“, o mes: „tai kad ten nieko gero nėra – per pusvalandį pribūriau ir viskas“.
Na kodėl gi mes tai sau darome? Kodėl tiesiog negalime padėkoti ir pasimėgauti?
Tiesa, neteigiu, kad komplimentai būna tik nuoširdūs ir nekalti, tačiau tiek atvejų, kada jie sakomi kaip susižavėjimo ar įvertinimo ženklas – tiesiog … nes esi tokia, kokia esi.
Komplimentai ir savivertė
Tai, kaip reaguojame į komplimentus dažniausiai yra mūsų savivertės atspindys. Kai kalba pasisuka apie savikritiką, žema savivertė ir komplimentai – nuodingas mišinys. Mes praleidžiame tiek daug laiko užsiimdamos savikritika ir savigrauža, kad jau pačios nebetikime savimi. Tad kai nuskamba tie pagiriantys žodžiai, jie taip skiriasi nuo to, ką mes esame įpratusios sau sakyti, kad jie mus aptinka nepasiruošusias ir pažeidžiamas (net jei ir yra malonūs). Jei mėgsti pagraužti save, pasakyk sau komplimentą ir pajusi, tas keistą jausmą užplūstant čia ir dabar.
Interpretacijos
Sakantysis komplimentą, net ir patį nuoširdžiausią, tą daro tikėdamasis konkretaus rezultato – pasidalinti savo požiūriu ar padovanoti kitam žmogui gerą nuotaiką (šiam kartui eliminuokime visus savanaudžius ar palaižūnus, nors ir esmės abu tipai yra vienas ir tas pats). Tokioje situacijoje mes turime tris variantus:
- Priimti komplimentą;
- Jį atmesti;
- Suprasti klaidingai.
Tai, kad komplimentuose ne visada išgirstame tai, ką turėtume kaltos mūsų asmeninės patirtys – kartais teigiamos, o kartais tokios, kurias prisiminus burnoje apkarsta. Pasiremdamos tomis patirtimis – asmeniniais vaiduokliais – tiems patiems žodžiams, veido išraiškoms, balso tonui suteikiame skirtingas reikšmes, suteikiame skirtingą kontekstą skaitydamos tarp eilučių. Didžiausias iššūkis slypi tame, kad šios asociacijos kyla pasąmonėje ir absoliučiai automatiškai, mums pačioms net nesusivokiant. Taigi ir net nekvestionuojant jų teisingumo. Visa tai sudėlioja paveiksliuką, kodėl mes kai kada galime atmesti patį nuoširdžiausią komplimentą ar net suprasti klaidingai.
Gal tikrai viskas iš mūsų vaikystės? Nesuskaičiuojamas kiekis Amerikos psichologų valgo duoną su dešra ir sviestu bandydami aplyginti vaikystės randus. Ta vaikystė… tos patirtys mums padarė tokias, kokios esam ir tik nuo asmenybės stiprumo priklauso – sumindė mus ar užaugino storą odą.
Atsimenu, baigusi mokyklą ir išgirdusi komplimentą, visada apsičiupinėdavau, kas manyje yra ne taip – gal salota tarp dantų, nubėgusi pėdkelnių akis, nubyrėjęs akių tušas, susivėlusi, gal juodos katės stiliumi perėjau kažkam per kelią? Savo pašnekovo balse ieškodavau pašaipos užuominos, kreivos šypsenos lūpose, o galvoje nuaidėdavo piktas klasiokų juokas – niekas neturėjo jokių šansų manęs įtikinti savo nuoširdumu. Giliai į odą įsigeria mokyklinės patyčios, joms nuplauti neužtenka tūkstančio karštų dušų ir tik suvokus savo reakcijų priežastį galima apsivalyti nuo praeities voratinklių. Kas slepiasi už tavo nepatiklumo?
Kita perspektyva
Bet palikime savo vidinį vaiką akimirkai ramybėje ir pažiūrėkime kaip jaučiasi tas mūsų pašnekovas(-ė), kurio komplimentą, pasakytą dėl vienokių ar kitokių priežasčių, va taip va lengvai sumenkinome ir sumalėme? Jis tik ką įteikė tau dovaną (mano mintyse tai visada būtų didelė sidabriniame popieriuje įvyniota dėžė puošta purpuriniu kaspinu), tu atbula ranka ją išvyniojai ir kaprizingo vaiko stiliumi tėškei atgal: „Kokia kvailystė! Kaip galėjai pagalvoti, kad MAN tai patiks“. Kaip jaučiasi pašnekovas? -klausiu dar kartą. Minimum nepatogiai. Maksimum spaudosi mintyse ir prisiekinėja daugiau niekad niekad niekad. Priklauso nuo to, kaip smarkiai tu suraitei gautą komplimentą ir koks nuoširdus jis buvo.
Bet net jeigu ir nerūpi pašnekovo savijauta, ką tai sako apie mus ir ypač darbinėje aplinkoje? Mažų mažiausia – nemoki bendrauti.
Give generously, accept graciously (liet. Dalink dosniai, priimk gracingai)
Paprasčiausia būtų tiesiog pasakyti „Ačiū“, bet kažkodėl sakinys iš vieno žodžio atrodo kažkoks nepilnas ir pajaučiame pareigą pridėti dar kažką. Man labai patinka angliškas „That‘s very kind of you“, lengvai nepasiduodantis lietuviškam vertimui. Geriausiai nuskalbėtų „Labai malonu girdėti“, „smagu žinoti, kad taip manote“ ar panašiai.
O kas, jei į sekantį komplimentą nusišypsotume, padėkotume už pastebėjimą ir pridėtume nuo savęs „man irgi labai patinka ši suknelė/rašiklis/užrašinė“, „reikėjo daug pastangų tai padaryti ir man daug padėjo mano komanda“?
Ir atminkite, priimtas komplimentas nereiškia, kad čia ir dabar turite atsilyginti tuo pačiu. Priešingai, komunikacijos specialistai pataria to vengti. Tiesiog pasimėgaukite gautuoju, o saviškį pasilaikykite kitam kartui, kai komplimentas iš jūsų lūpų neatrodys „iš reikalo“, pasakytas tik atsilyginant taigi ir nenuoširdus.
Namų darbai
Kaip ištreniruoti save nesijausti lyg sėdinčiai ant skruzdėlyno? Pirmiausia, išmokite sakyti komplimentus sau – balsu! Instrukcija:
- Perspėjam namiškius apie galimai keistą savo elgesį.
- Užsirakinam vonioje.
- Pažiūrim į akis sau, brangiausiai.
- Nusišypsom.
- Ir vardinam viską, ką per dieną gero nuveikėm ir už ką pagirti būtų galima.
- Kai jau viską suvardinam, sakom: „Aš tave, Varde Pavarde, labai myliu“.
- Kartojam kitą dieną.
- Kartojam tiek dienų, kol durnas jausmas išgirdus komplimentą išnyks.
Next level
Ar žinai, kad sakyti komplimentus yra daug maloniau, nei juos gauti? O kad sakyti juos nepažįstamiems – apskritai geros nuotaikos garantas? Niekada nenustoju žavėtis tuo, kaip užsidega jų akys, kokią šypseną gaunu dovanų, kaip greitai užgimsta pokalbis ir štai turiu vienu pažįstamu daugiau. Kiekvieną dieną bent po vieną komplimentą dovanų – nepriklausomai nuo lyties, statuso, nepriklausomai nuo amžiaus.
Ar pagyrėte šiandien ką nors? Vyrą. Vaikus. Mamą. Sesę ar brolį. Draugę ar draugą. Kaimynę ar jos šuniuką? Pardavėją kasoje? Praeivę gatvėje? Dar ne vėlu.
O jei perskaitėte viską – komplimentas už kantrybę!
Geresnė nei vakar 