Geresnė nei vakar

„Mylėk savo artimą taip, kaip pats save“. Biblijos išmintis mūsų galvose sukirčiuoja meilę artimui ir ak, tas auklėjimas… „nebūk egoistas“, „koks tu savanaudis“,  visi herojai – aukos išmoko kitų interesus pastatyti prieš savus ir mes, tarsi akli, praleidžiame pagrindinę pamokymo dalį: TAIP, KAIP PATS SAVE.

Noriu tau patarti – būk savanaudė. Žinau, labai baisus patarimas. Visiškai ne to tave mokė mama. Visiškai ne to iš tavęs tikisi aplinkiniai, visiškai ne to iš tavęs tikisi visuomenė.

Ar žinai tą tetą, kuri kas antrą savaitę pasipuošdavo nauja mėlyne paakyje ir kartais slėpdavosi nuo savo sužvėrėjusio sutuoktinio pas kaimynę? Kol jis išmoko mušti į vietas, uždengtas drabužiais, jai tekdavo ilgokai pavargti maskuojant žymes, kad galėtų nesukeldama klausimų dirbti valstybinėje institucijoje. Jos aimanos aidėdavo laiptinėje, bet ji išsiskyrė tik tada, kai atžalos išskrido iš namų. Nes vaikams buvo reikalingas tėvas, o ji tikrai nebuvo savanaudė.

Ar žinai tą kaimynę, kuri pagimdžiusi vaiką tris metus skaičiavo dienas iki kol vėl pradės dirbti,  o tada netyčia pasibeldė antrasis? Ji pradėjo skaičiuoti iš naujo, bet kokia gi motina numestų savo vaiką svetimoms boboms? Ji irgi nebuvo savanaudė.

O kaip ta pažįstama, kuri taip ir nepriėmė savo svajonių darbo pasiūlymo, nes vyrui būtų per sunku dalintis buitimi – maistas, skalbiniai, dulkės, kilimai, išmėtyti vaikų žaislai, sodai, daržai ir gėlynai. Dar tas darbas toks… Nebeprivežiosi vaikų į būrelius, kai šitaip svarbu investuoti į vaikų išsilavinimą! Keramika ir karate – porinėmis dienomis, baletas ir pianinas – neporinėmis. Baseinas šeštadieniais. Čia tau ne juokas ir ji tai supranta, ji gi ne savanaudė.

O ta draugė, kuri po ilgo laiko pagaliau ištaikė laisvą vakarą sau – galbūt sporto salei, galbūt filmui, galbūt veikimui absoliutaus nieko? Ji taip ir negalėjo pasakyti „NE“ galbūt papildomam darbui (nes gi projektas užsidegė), galbūt lėkimui į kitą miesto galą (nes ten sesers šuniui vidurius susuko), o gal jos paprašė pasaugoti ordą sūnėnų (kad giminaičiai galėtų praleisti vakarą dviese).

Būk savanaudė ir pirmiausia žiūrėk savęs!

Bet tik tada, jei tik esi pakankamai drąsi, jei tik gali nuspausti „p…“  mygtuką. Nes tave, aišku, pasmerks ir kiekviename žingsnyje ieškos tavo kaltės. Tau klijuos epitetus. Manai perdedu?

Kai po metų motinystės atostogų grįžau į darbą „nutrenkusi vaikus“ …. hmm, vyrui… su manimi nustojo kalbėtis beveik visos smėlio dėžės mamos. Bet tai buvo senokai. Dabar gi viskas pasikeitę, sakysit.

Štai žinomų aktorių pora pasiskelbė ieškanti savo kūdikiui auklės. Tingus žurnalistas užsidėjo paukščiuką perspausdinęs skelbimą internetiniame portale,  o naujai iškepta mamytė komentaruose buvo apipilta pamazgomis: „Gegutė“. „Kam išvis reikia gimdyti, jei nenori auginti?“, „Gal tiesiog tegul palieka gyvybės langelyje?“ ir panašiai. Tiesiog.

Tačiau jai manai, jog tavo aplinkoje tokių „komentatorių“ nepasitaikys – tu klysti. Jie visur. Ar esi tikra, kad esi pasiruošusi smerkiančiam trūktelėjimui pečiais, nepritariančiam akies tikui ir spjūviui į nugarą, net jei tik mintimis? Patikėk, neprireiks nieko ekstremalaus to nusipelnyti – nei po pagimdžius iš karto grįžti į darbą, nei plikai nusiskutus galvą išlėkti dvasinių lobių į Indiją.

Smerkti mes mokam. Ypač tuos, kurių sprendimai ir gyvenimo būdas nesutampa su mūsiškiu.

Dabar net ir tu gali nepritarti mano mintims. Galbūt net po šiuo straipsniu norėsi palikti kokį nors epitetą, pamokymą ar pasamprotavimą apie tai, kad dar susivoksiu, kas yra tikrosios gyvenimo vertybės. Prašau, nesivaldyk.

Tačiau, net jei galvoji, kad motinos, moters, draugės, sesers, draugės ir šiaip kilnaus žmogaus pareiga būti ne savanaudžiu, štai tau priežastys, kodėl pirmiausia privalai pasirūpinti savimi:

• Nuolat nepaisydama savo interesų, rodai kitiems, kaip su tavimi galima elgtis. Tiki, kad kiti atsakys tuo pačiu? Galbūt. Bet dažniau būsi ta, kuri nuolat traukia iš bėdos ir kuri patenkina kitų poreikius. Tarp „padėti“ ir „būti išnaudojamai“ – riba neryški ir gerokai nesitrynusi, tad prieš atsisakydama savo intereso vardan kitų atsakyk sau sąžiningai ar žinai, kurioje tu pusėje?
• Situacijos, kai sakai TAIP, o viduje tam nepritari, kelia nuolatinį stresą. Turbūt skaitei ir savo kailiu patyrei, koks blogis yra stresas, ypač jei jis tampa chronišku. Nuolatinė frustracija dėl atidėto, o gal taip niekada ir neateisiančio trokštamo gyvenimo ėda sveikatą kaip kirvarpos kaimo triobą. Kai medikai sako, kad vėžys ir kraujotakos ligos yra du didžiausiai žudikai, aš tik liūdnai šypsausi… Niekas nežudo labiau nei atidėtas gyvenimas ir savęs nepaisymas. Ar kada susimąstei, kodėl miršta „bitės“? Visą gyvenimą praūžusios kitų gerovei jos sugriūna tuomet, kai jau, rodės tuoj tuoj pradės gyventi sau? Tau taip nenutiks? Ar susimąstei, kodėl dažniausiai susergame savaitgalį? Kodėl būtent tada, kai galime atsipalaiduoti, mūsų kūnas užtraukia rankinį stabdį?
• Tavo kūnas tau – vienintelis. Ir didžiausias prioritetas – juo pasirūpinti. Net jei tai reikš bardakėlį vietoje išblizgintų grindų, pašildytus vakarykščius pietus vietoje trijų patiekalų meniu, nepatenkintus tris giminaičius ar nubyrėjusius kelis atseit draugus brūkšnelis pažįstamus. Net burbantį sutuoktinį, kuriam teks išmokti išsilyginti marškinius. Kalbant taip paprastai ir visiškai neegoistiškai – ligota ar mirusi tu negalėsi pasirūpinti kitais.
• Negali skirti pilnaverčio dėmesio nuo darbų ir rūpesčių plyštančia galva. Negali dalintis laime pati būdama nelaiminga. Negali dalintis energija, jei vos pavelki kojas.

Atsimeni lėktuve: „Pirmiausia užsidėkite deguonies kaukę sau …“. Nekvaili jie ten, o nekvaili.