Geresnė nei vakar

Nežinia, kas blogiau:

moteriškaitė su nuolatiniu savanorišku erškėčių vainiku – nuolat besiplakanti save už būtas ir nebūtas nuodėmes (pasakiau blogai, padariau dar blogiau ir vaje, o ką dabar pagalvos, ne taip supras – viena tokių gyvena mano galvoje ir mezga megztinius iš mano nervų)

ar

niekada neklystanti viską žinanti matrona su geležiniais kiaušiniais saujoje (su viena tokių teko dirbti aname gyvenime). Turbūt nereikia aiškinti, kas kaltas kai viskas pasisuka ne taip? Aišku, kad ne ji.

Jei apie pirmosios tarakonus jau rašiau anksčiau (vat ir nebus nuorodos), apie antrosios ego pakalbėsim dabar.

Kodėl, kodėl būna taip sunku pripažinti klydus? Ir visai nesvarbu, ar tai asmeninis gyvenimas, ar darbas. Tokius neklystančius

• palieka antrosios pusės, nes yra bjaurybės;
• jie neišlaiko egzaminų, nes užduotis sudarinėja ir darbus taiso debilai;
• jie negauna norimo darbo, nes darbus visi gauna tik per pažįstamus;
• o jei, neduok die, pakyla iki vadovo, jie visada žino geriau – net jei dėl nenoro pripažinti klaidos ir ją ištaisyti iš puikios komandos lieka tik nusistresavę kantriausi kankiniai, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių dar nepapustė padų.

(Neseniai stebėjau, kaip klaida priimti į darbą nekompetentingą vadovą, pavertė mušančią produktyvumo rekordus komandą į perpus susitraukusį ir nuolatiniame kovos už būvį esantį individų rinkinį, nesugebantį spėti nieko laiku. Aišku, kalta liko komanda, nesugebanti prisiderinti prie pokyčių).

Tad kokie monai slepiasi smegenyse, kurie neleidžia paprasčiausiai pasakyti: „Taip, aš suklydau. Dabar bus A, B, C … ir viskas bus OK“.

Taigi, nusiteleportuokime į vaikystę, kada smegenyse susiformuojame savęs suvokimą ir įvaizdį. Dauguma iš mūsų manome, kad esame gana padorūs ir protingi žmonės – geresni, nei kiti kai kuriose srityse ir truputuką prastesni vienoje kitoje. Mes tikime, kad matome pasaulį realistiškai ir mūsų veiksmai visada racionalūs.

Kai mūsų pačių mintys ir veiksmai (arba kitų žmonių kaltinimai) meta iššūkį mūsų nepriekaištingai susidarytam įvaizdžiui, mes išgyvename taip vadinamą kognityvinį disonansą, sąlygojantį diskomfortą ir įtampą.  Šis kognityvinis disonansas atsiranda tada, kai bandome balansuoti tarp dviejų konfliktuojančių polių. Pavyzdžiui, „Žinau, kad rūkymas blogai, bet surūkau du pakelius per dieną“.

Smegenims būtinas nuoseklumas ir jos bando kuo greičiau panaikinti šią priešpriešą arba keičiant  elgseną, arba surandant pasiteisinimą. Šiuo atveju:  mesti rūkyti arba pasakyti sau kažką panašaus į „Mano diedukas 50 metų prarūkė – žiūrėk dar ir mane pergyvens“.

Nagi spėk, kuris variantas yra paprastesnis?

Teisingai, keisti elgseną dažnai reiškia keisti įpročius: sunku, o ir užtruks ilgai (arba reiškia pasėti grūdą, kad na esi daugmaž kaip ir visi kiti), tad rasti pasiteisinimą daug paprasčiau.

Mūsų ego kognityvinio disonanso situacijose tampa super aktyvus ir linkęs saugoti susikurtą įvaizdį kiaušinyje dėžėje prirakintoje storiausiomis grandinėmis storiausiame ąžuole. Na ir dar porą meškų aplink.

Tiesa, pasiteisimai visiškai nereiškia, kad tokiu atveju tampame nesąžiningi sau. Mes sugebame įtikinti save, jog jie – šventa tiesa. Kartais tie pasiteisinimai nueina iki tokio absurdo, kad juos išgirdus iš šono, norėtųsi susumuoti į vieną sakinį „Jei bobutė būtų su kiaušiukais, tai būtų diedukas“.

Tokių mažyčių pasiteisinimų sau sukuriame kasdien ir nemažais kiekiais – kiekviena tą darome (net ir tos, kurių galvose gyvena savigraužos bobutė). Apiburbėjai ar pakėlei balsą, nes buvai pavargusi? Darbe liko klaida, nes nebuvo pakankamai laiko patikrinti viską? Apsivalgei, nes po tokios dienos tikrai nusipelnei skanėsto kito? Pratęsk toliau pati…

Smulkmenos ir tokie pasiteisinimai, kol jie neveikia kitų žmonių – asmeninis reikalas. Kur kas blogiau, kai vieno Ego ima gadinti kitiems nervus. Ir žinai ką, dar nesugalvojau kaip tokiems žmonės parodyti realybę – gal tu žinai būdą?