Būna dienų lyg tyčia. Ypač jei jie pirmadieniai.
Atsikeli skaudančia galva;
Apsipili kava;
Marškinius apsivelki išvirkščia puse;
Marškinius persivelki, bet jie kažkaip nedera su švarku. Keista, anksčiau derėdavo. Apsivelki kitus. Vis dar nepatenkinta;
Plaukai paskelbia maištą ir nepasiduoda jokioms manipuliacijoms;
Katinas tave ignoruoja;
Bjauriai lyja, o visą purvą nuo asfalto vilkikai drebia tau ant lango;
Kažkas prisiparkavo tavo mėgstamoje vietoje, nors trijų šimtų vietų aikštelė praktiškai tuščia.
Tau žadėjo dar savaitę vasaros, bet, rodos, ir vėl apgavo… Darbe dar tuščia, bet šalia – toks pat ankstyvas kolega, kažkodėl pilnas energijos ir troškimo apipilti tave prabėgusio savaitgalio įspūdžiais. Lyg to, kad tave jau apipylė laiškais ir darbais per savaitgalį įkvėpimą pagavęs vadovas, dar negana.
Tu šypsaisi pro sukąstus dantis, mintyse siųsdama visus žibuokliauti ir bandai susivokti, kaip su visu tuo teks susidoroti per 8 valandas, įskaitant 5 valandas visokio plauko susirinkimuose ir susitikimuose, kokius efektyvumo stebuklus galėtum dar pademonstruoti? Rodos pietums laiko irgi nebus…
Kaip reiks šypsotis? Kaip reiks nuotaikingai atsakyti į tą laviną “How are you?” Kaip reiks mąstyti?
Keista, bet tie dalykai, kurie paprastai tave “veža”, šiandien nevalingai verčia griebtis už galvos. „Man turbūt depresija”, – atsidūsti, nes dabar taip madinga sakyti ir žvilgtelėjusi į laikrodį nusivili – praėjo dar tik kelios minutės ilgos kaip amžinybė dienos…
Bet kas, jei užuot dėl blogos savo nuotaikos kaltinusi pilnatį, lanzbergį ar tą niekšą, užkišusį savo neminėtino modelio metalo laužą tau prieš pat nosį, pabandytum pati kontroliuoti savo nuotaiką? Net jei tai skamba keistai, ar neįmanomai…
Artėjančiam rudeniui vis labiau ir labiau traukiant dangų švininiais debesimis, tokių rytų nusimatys daugiau – sako, rudeninė depresija labai paplitusi. Aš nežinau, ar ji tikrai egzistuoja, bet kad su tamsa keltis labai ne kažką – faktas realus. Ypač, jei žadintuvas zvimbia penktą, kai aplinkiniuose languose dar tamsu, ir tik retas nublūdėlis jau šlaistosi po gatves.
Sakau, užšoksiu už akių ir perbėgsiu per krūvą straipsnių pažiūrėti, kokį receptą siūlo šio reikalo guru ir išfiltravau lauk viską, kas yra per daug komplikuota, specifiška ar reikalauja ypatingo pasiruošimo, t.y.:
- nusipirkti šunį (kad jis galėtų parke prišikt. Jaučiu, ką apie tai pagalvotų mano plaukus visur bemėtantis kašaras),
- sportuoti (nedrįstu siūlyti atsikelti pusvalandžiu dar anksčiau, nors mano praeityje buvo toks ekstremalus etapas, kada 5 ryto pėdinau į sporto salę – ir nors jausmas šiek tiek svaiginantis, daugumai toks pasiūlymas – nei per kur),
- metus darbą bėgti pasikultūrinti ar pabendrauti su draugais,
- prisitaikyti šopingo terapiją (šito nesuprastų nei mano piniginė, nei ir taip išsipūtusi spinta, verkianti revizijos).
Viską atsijojus liko stebėtinai maži, keisti, bet stebuklingai veikiantys dalykėliai:
- Šypsena. Budizmo mokytojas Thuch Nhat Hanh sako „Karatais tavo džiaugsmas yra tavo šypsenos priežastis, bet kartais tavo šypsena gali būti tavo džiaugsmo priežastimi“. Su juo sutinka ir mokslininkai: šypsena gali pakoreguoti mūsų reakcijas į sudėtingas situacijas. Šypsena, net jei nesijaučiame laimingais, gali sunormalizuoti širdies darbą ir sumažinti streso lygį. Šypsantis siunčiamas signalas visam kūnui, kad viskas yra gerai ir galima atsipalaiduoti. Pabandyk! Jei nelabai pavyksta, rašiklis įsikąstas dantyse gali tau padėti. Tai padeda atkartoti tą pačią veido išraišką ir turi panašų poveikį. Oi, tik nedaryk to matant kolegoms, dar pagalvos, kad tau trūksta vieno šulo.
- Dėkingumas. Tuščiame popieriaus lape surašyk viską, už ką esi dėkinga ir kas yra gerai tavo gyvenime. Neišeina paskui nervintis nei dėl darbų kiekio (tu turi darbą!!!), nei dėl riebaus padažo blyno ant kelnių (tu turi rūbų! Tu turi vandens skalbimui ir net skalbyklę! Tu valgei! Tu gali nešioti kelnes!).
- Pasivaikščiojimas. Jei tik įmanoma, kelias minutes prasieik. Aišku, jei lauke toks oras, kad nesinori net nosies iškišti – nepadės. Bet kitu atveju – parkuok mašiną arba šok anksčiau iš autobuso ir sparčia žingsniuote marš link geresnės nuotaikos. O jei ausyse – mėgstama muzika, efektas du kart didesnis. Tik šiukštu ne radijas su jų užmušančiomis nuotaiką žiniomis, kad juos visus kur! Apskritai, dar niekas nenumirė be naujienų – blogienų žinojimo. Iškirsti jas iš savo kasdienybės, būtų viena iš didžiausių paslaugų, kurias galėtum pasidaryti sau. Apie svarbiausius dalykus vis vien bus kas painformuoja, o knebinėtis šiurpiose ir šiaip bjauriose smulkmenose – prasta idėja, jei nenori to jausmo, kai kiekviena nelaimė, rodos palieka liūdesio nuosėdas visai dienai.
- Meditacija. Praleisk kelias minutes su savimi. Net jei tai tylus pasisėdėjimas užmerktomis akimis ofiso kėdėje (arba WC, cha! O ką, niekas nemato, ką ten veiki). Tylus pabuvimas čia ir dabar, pasakius „ša“ visoms mintims graužikėms ir mintims inkštikėms gali būti geriau nei gabalėlis šokolado, kuris, sutikite, nors ir baisiai traukiantis, bet perspektyvoje nusėdantis ant šiknos, jei tokių savęs „pasiguodimų“ prireikia dažnokai.
- Pakeisk kūno pozą. Harvardo išminčiai teigia, kad išbuvus porą minučių „galios“ pozose, testosterono lygis pakyla 20 procentų (tai padeda pakelti pasitikėjimą savimi), hormono kortizolio kiekis sumažėja 25 procentais (tai mažina stresą). Venkite „silpnųjų“ pozų (paveikslėlio apačioje) – jos nuotaiką tik dar labiau pagadins.
- Atlik kok5 nors greitą darbelį iš savo nesibaigiančio darbų sąrašo. Išbraukus jį pasijausi kur kas geriau – juk nepaisant viso, tu jau nuveikei kažką naudingo!
Išmėgink ir su kitais savo metodais pasidalink! Pagelbėk blogos nuotaikos viruso kamuojantiems…
Linkiu, kad “dienų kaip tyčia” būtų kuo mažiau. Šypsokis – šypsena tau tinka. Dalink ją draugams ir nedraugams. Ji gali padovanoti kažkam gerą dieną… Arba ją sugadinti.
Geresnė nei vakar 