Kai žinios išbyra kaip smėlis tarp pirštų

animal-reflections-01
Turbūt nesunkiai prisiminsi, kada paskutinį kartą buvai labai naudinguose mokymuose, super įdomioje konferencijoje, skaitei labai protingą straipsnį? Kaip tada jauteisi?

Ar atsivėrė akys? Įgijai antrą kvėpavimą? Ar kitą dieną iškapojai visus neigiamus įpročius, neefektyvius darbo metodus, įgyvendinai naujas metodikas, nušvitai ir ėmei medituoti, apsipylei pozityvu ir iki begalybės ištobulinai savo sugebėjimus derėtis,  empatiją, charizmą, lyderystę, komunikaciją?

Leisk atspėti…

Ne. Ne visai. Arba visai ne. Arba ne tiek, kiek norėjai. Arba ne tiek, kiek galėjai?

Bet kodėl?

Pabandysiu atspėti dar kartą.

Nebuvo kada – visiškai užsikasei darbuose. Teorija pasirodė sunkiai pritaikoma praktikoje. Netinkamas kontekstas. Bet tikrai dar pritaikysi.

Kiek dar prisimeni iš to, ką skaitei/matei/girdėjai prieš mėnesį, pusmetį, metus? Tad kokia buvo tavo laiko, energijos ir (galbūt) pinigų grąža?

Ne vienas tyrimas rodo, kad daugiausiai išmokstama tuomet, kai skiriama laiko „virškinimui“ – situacijų pergalvojimui ir analizei. Oi ne, ne savigraužai dėl ne taip nužengto žingsnio, bet konstruktyviam monologui. Ar žinai, kad tie, kas skiria 15 minučių dienos pabaigoje pergalvoti su užduotimis/tikslais susijusias situacijas jau po 10 dienų savo gebėjimus toje srityje padidina 23 procentais. Įspūdinga, ar ne?

Tačiau, jei tai taip veiksminga, kodėl dauguma to nedarome?

  • Mums nepatinka pats procesas – jis priverčia sulėtinti apsukas, mesti visus darbus ir skirti laiko sau. Vajergau, taigi darbai stovi!!!. Ir žinai ką, net tau viską metus pasaulis nesustos sukęsis.
  • Dar savianalizė gali priversti jaustis netobulam, pabaksnoti klaidas – vienus tai įtraukia į savigailą, jei savivertė per žema, o kitiems ego neleidžia pripažinti, kad tobulų nėra.
  • Nematome progreso. Tobulėjimas – ne vienos dienos rezultatas. Kitaip nei dar viena priduota ataskaita, parašytas kursinis darbas ar iščiustyti namai. Dar ir dėl tos priežasties neteikiantis malonumo čia ir dabar – visiškai nepanašus į gerai praleistą vakarą su draugais, knygą ir vyno taurę ir neprimena mėgstamiausio gabalėlio pyrago – visai ne ne ne.
  • O kartais gal tiesiog nežinome, kaip tą daryti…

Aš taip pat nelabai mėgstu šio proceso, nes visada balansuoju ant konstruktyvumo ir savigraužos ribos. Todėl ignoruoti pasirodo paprasčiau, nei kontroliuoti procesą ir neleisti jam nuslysti nepageidaujama linkme.

Kitą vertus suprantu, kad šiuo nebeturiu prabangos visoms toms žinioms ir patirtims išbyrėti tarp pirštų. (O tu ar turi šią prabangą?) Todėl sujungti mėgstamą su būtinu atrodo geriausias variantas. Ką darom?

Pirmiausia, pasirenkam sritį, kurioje norime patobulėti. Galbūt vis dar kirba mintis, ką norisi pakeisti, kokias žinias pritaikyti.

Antra, kas dieną paskiriam 15 minučių:

darbo dienos pabaigoje, jei analizuosi su darbu susijusius klausimus.

dienos pabaigoje, kai visi namai nutyla, jei analizuosi ne su darbus susijusius klausimus.

Trečia, susirandam sąsiuvinį ir rašiklį.

Ketvirta, nedarom išimčių ir kiekvieną dieną atsakome į klausimus:

  • Kas nutiko?
  • Kodėl nutiko?
  • Kas buvo gerai?
  • Kas galėjo būti geriau?
  • Kaip jaučiausi?
  • Kaip jautėsi kiti?
  • Ką kitą kartą darysiu kitaip?

Išsirink sritį, kurioje nori patobulėti ir junkis prie mėnesio reflektyvaus rašymo. Pati nustebsi, pažadu… Juolab ir laikas puikus – „nuo kito mėnesio“…

P.S. duok žinoti, jei turi klausimų – kartu smagiau atrasti atsakymus.

 

 

 


Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s