Praeitą kartą baigiau tuo, kad geriausi mokytojai – blogi pavaldiniai ir blogi vadovai. Šiandien jau nebesu tuo tikra. Visai smagu, kai jie į tave vis dar kreipiasi, net jei kas dieną nebevarstote tų pačių durų, o tu padedi rasti kelią iš situacijų, kurios jiems iš pradžių atrodo nepataisomos ir net netaisytinos.
Mokytis iš gerų vadovų (bent jau man) visada sunkiau. Galbūt todėl, kad sunku savo kelyje sutikti tokį, kurio darbo metodai ir darbo etika nebūtų kvescionuojami jokiomis sąlygomis. O jei neformaliai – kad žiūrėtum ir suprastum „Uau, ir aš noriu tokia būti“.
Toks UAU momentas mane ištiko šią savaitę. „Ką tu su ja padarei, ką tu jai pasakei?“, – klausinėjau. (Istorijos priešistorė: https://geresneneivakar.com/2017/07/25/apie-zvaigzdes-salia-musu/ ). O jis man dėstė savo filosofiją. Pabandysiu ją atpasakoti laisva forma.
Ar žinai, kad kas trečias žmogus šalyje yra arba turintis psichologinių problemų arba pakeliui jų įsigyti? Jie visą dieną kankinasi darbe stengdamiesi tas problemas nuslėpti ir apsimesti linksmais, stipriais ir sėkmingas. Galbūt jie rauda įsikniaubę į pagalvę prieš miegą, o gal tiesiog nenori nieko matyti, o gal… Mano žmonai taip buvo…
Aš nežinau, kas mano komandoje turi tokių problemų – tarp šešiasdešimt žmonių tikrai tokių turi būti ne vienas. Aš nežinau, todėl įsivaizduoju, kad tokie yra visi. Aš mokausi suprasti ir pajausti emocijas už žodžių ir motyvus už veiksmų. Jautriai, bet teisingai. Nes už kiekvienos užduoties ir kiekvienos situacijos yra žmogus.
Ir tai kaip beskambėtų minkštai, tai visiškai nereiškia vaikų darželio. Tai reiškia subtilią bet konstruktyvią kritiką, bet tuo pačiu ieškant tokios išeities, kuri yra geriausia visoms pusėms. WIN-WIN. Kada laimi visi. Ne kompromiso, o sinergijos. Nes kompromise visi pralaimi, jame 1+1=1,5. Sinergijoje gi 1+1 gali būti lygus 3, o gal 5, o gal ir 11…
Kritinėse situacijose suvokti, kokią žinią neša kiekvienas tavo žodis ar veiksmas, įžvelgti sinergiją tuomet, kai, rodos, visi galai sumerkti į vandenį – tai aukštasis pilotažas.
Tad kaip gi baigėsi šita istorija? Net nežinau, ar tai jau pabaiga, bet labai noriu tuo tikėti. Taigi, baigti savo paskyrimą anksčiau ir grįžti atgal į senąją komandą mano darbuotoja nepanoro (tokį pasiūlymą kaip sprendimą siūliau nematydama kitos išeities) – pasiliko likusiems dvejiems mėnesiams mano komandoje. O kas keisčiausia, tas vyriškis – tarsi fėja burtų lazdele (ar turime pasakose vyriškos lyties atitikmenį?) – pamainė mano Jenny į draugišką, pasiruošusią padėti ir efektyvią. Pirmą kartą pajutau, kad dirbame bendram tikslui – šito pati padatyti nesugebėjau.
Ir gal tikrai ne viskas visada sukasi apie mane. Galbūt pora iš šono padeda atverti akis.
Bet žinai, tas UAU momentas manęs nepalieka. Aš noriu būti tokia kaip jis – noriu turėti savo burtų lazdelę. Kai užaugsiu – būsiu fėja ir jau žinau, ką turiu daryti.
Geresnė nei vakar 