Sėdžiu apsikabinusi kavos puodelį. Jau nebepamenu-kažkelintas šiandien, bet akys peršti ir pusę karalystės už posmą miego atiduočiau. Tačiau ir miegoti negaliu. Ką gi, kavą, matyt, mesiu gerti nuo rytoj. Arba kitą dieną. Savaitgalis, po penktadieninio laiško nuo vienos mano darbuotojos, beviltiškai sukosi tik apie mėginimą nukreipti mintis kita linkme. (Patikėkite, niekada dar taip nesidžiaugiau rašydama kursinį darbą!) Laiške, kuris kaip užstrigęs nėjo iš galvos, ji kategoriškai vardino mano “trūkumus“, interpretavo situacijas laisva forma ir taip skundėsi, kad perskaičius net man pačiai jos pagailo – koks vargas turėti tokią raganą vadovės kėdėje.
„Susimovei. Susimovei. SUSIMOVEI“, – vidinis kritikas jau bliovė perrėkdamas sveiką protą , patėkšdamas šimtą vieną priežastį, kodėl taip ir neradau būdo tiltui nutiesti. Kitąvertus, dialogui reikia dviejų.
„Ne viskas pasaulyje sukasi apie tave“. Taip sako mano vadovas, kai sėdžiu nuo savaitgalio paraudusiomis akimis priešais jį nuo pat ankstyvo ryto.
(Dievaž, ne kokia pirma diena po atostogų žmogui išpuolė).
Jis kalba daug gražių žodžių, bet man toks nuraminimas, kad ir glostantis ego – nelabai. Pralaimėti aš nemėgstu ir nemėgstu jausti, kad … susimoviau nepasant to, kad buvau perspėta dar prieš įkeliant koją. Man sakė, kad manęs laukia išbandymas ambicijomis ir neišsipildžiusiais karjeros lūkesčiais. Kad pastojau kelią ir štai tokia pagalba manęs laukia man svarbiausiais mėnesiais, kol nesukursiu komandos, kuri kartu su manim norės siekti ambicingų tikslų. Nes jiems, kaip ir man, „gerai“ – reikš viršyti lūkesčius, o ne vaidinti sulėtintame kine.
Dabar, kai emocijos kiek atslūgo suprantu, kad susimoviau, nes iš meduolio ir lazdos principo panaudojau tik pirmąją dalį. Kas aš maniausi esanti? Motina Teresė, princesė Diana – kad vien švelnumu užkariaučiau pasaulį? Šitaip galima nusiristi iki to, kad liks tik ant stalo sušokti, jog tik užmotyvuotum, kad tik pasijustų pakankamai uždėkotas.
Taip… Šiais laikais ribos ima ir nusitrina. Kiekvienoje šeimoje dabar auga bent po vieną nepakartojamą genijų ir kiekvienoje komandoje – po kylančią žvaigždę, kuriai niekas taip ir nepasivargino pabaksnoti nosies į realybę. Arba „tobulintinas“ sritis.
Nes trūkumais dabar vadinti nebemadinga.
Arba neprofesionalu.
Arba demotyvuoja.
Jie užsikeberioja tau ant kupros ir kaip išlepinti trimečiai reikalauja saldainių. Negavę ko nori, jie imtų taškytis nuvirtę ant grindų, bet kadangi nesolidu – jie rašo laiškus ir moko tave, kaip dirbti.
Geriausi mokytojai – blogi vadovai ir blogi pavaldiniai. Savo pamoką jau išmokau, bet ar pasimokys ko nors ji?
Geresnė nei vakar 
One thought on “Apie žvaigždes šalia mūsų”