Žmogus planuoja, dievas šypsosi.
Ir iš tikrųjų, mūsų gyvenimas retai klostosi taip, kaip planavome. Atsisukusi atgal nustembi, kaip visais savo keliais ir takeliais (kartais ir klystkeliais) atkeliavai iki šiandienos. Ar kada susimąstei, kokia buvo tobula įvykių – atsitiktinumų mozaika, ir jei vieno gabalėlio būtų pritrūkę – tu nebūtumei tu ir nebūtum ten, kur dabar esi? Visi pakilimai ir nuosmukiai, džiaugsmo ir nevilties atodūsiai, sėkmės ir nusivylimo ašaros, – ir štai tu įgavai savo formą ir ta forma toliau keisis kartu su naujomis patirtimis ir naujais siekiais.
Tai niekada nesibaigia. Kol gyveni, tol priešais visada tikslas – kaip švyturys, rodydamas kelią. Tu svajoji, kuri svajonių užkariavimo plaus ir jie tave veda pirmyn, ir nesėkmės, nors ir neišvengiamos, niekada nebūna jų dalis. Kai su jomis susidursi, tau prireiks stuburo tvirtybės ir į kažką atsiremti, bet kol kas – švęsk mažas pergales!
Kelio gale mirksintis švyturys toks ryškus tik tol, kol keliai nenubalnoti, kol akyse nėra pakelės smėlio, kol pasiryžimas neaplimpa nusivylimo rūdimis. Suabejoji – gal jis per toli? Gal tai tik miražas?
O kas, jei vieną tikslą dalinsi į šimtą mažų? Juk visas tikslas – ne taškas laike, o kelionė. O kas, jei ŠVĘSI mažas pergales?
Jau yra įrodyta, kad:
- Net ir mažų tikslų pasiekimas yra progreso įrodymas. Jausti, kad artėji prie tikslo – puikus jausmas. Tebūnie mažos pergalėms maži ir pergalės paradai. Puodelis kavos? Tinginiadienis? Hamakas, braškinis kokteilis ir seniai stalčiuje laukusi knyga? Popkornų skonio filmas? Nauja rankinė? Rinktis tau.
- Tai motyvuoja. Taip primeni sau, kad esi sėkminga. Taip kyla noras laukti sekančio pasiekto tikslo, sekančios šventės.
- Tai stiprina pasitikėjimą savimi. Jei vien tik nesėkmės ir problemos siurbs dėmesį, labai greitai gali pasijausti bejėgė. Švęsdama dar sykį sau patvirtini „Aš galiu“ ir tai padės, kai eilinį kartą visus planus sujauks nenumatytos aplinkybės.
Šventę apibrėžia ne kalendoriaus lapelis, o vidinė būsena. Švęsk mažas pergales, prašau.
Geresnė nei vakar 