Geresnė nei vakar

Pridėjusi ranką prie širdies sakau – esu užkietėjusi darbų atidėliotoja. Šį sugebėjimą esu ištobulinusi tiek, kad galiu surasti šimtą priežasčių, kodėl nedaryti to, ką daryti turiu: prieš mano nosį visada guli nesibaigiantis sąrašas svarbesnių darbų ir reikalų, po kurių pasijaučiu nusipelniusi šiek tiek poilsio, pramogos, kavos puodelio, užkandžio, pabendravimo, socialinių tinklų, pajuntu naujienų troškulį. O kur dar visi išorės trukdžiai – telefono skambučiai, atlėkęs laiškas, į duris paskambinęs sielos gelbėtojas ir dar begalė kitų, ištaškančių paskutinius pasiryžimo ir motyvacijos likučius?

Iš tikrųjų, tai esu sau pasižadėjusi, kad nevartosiu to žodžio iš M(otyvacija) raidės (kodėl ja pasitikėti negalima jau rašiau anksčiau: https://geresneneivakar.com/2017/04/18/kai-su-muzomis-ne-pakeliui/). Bet tai kuo tada pasikliauti ir ko griebtis, kai terminai artėja, o neveiklumo pasekmės po truputį kaupiasi juodu debesimi virš galvos? O tu eilini kartą, nepaisant visko, randi būdą, kaip nusukti iš kelio… Aišku, nepadeda ir tai, kad atrodai ir jautiesi baisiai užsiėmusi, tavo nuveiktų darbų sąrašas braukia džiaugsmo ašarą, bet va pats SVARBIAUSIAS ir didžiausias darbas nepaliestas guli akmeniu ant sąžinės…

Ir tai biologiškai visiškai natūralu. Mano, tavo – mūsų smegenys tiesiog užprogramuotos atidėlioti. Tolimas pasiekto tikslo džiaugsmas arba galima nedarymo pasekmė (čia jau pagal darbo pobūdį ir asmenybės tipą) labai sunkiai konkuruoja su pasiekimo jausmu ir pasitenkinimu čia ir dabar. Bet aš visai tau nepadedu, ar ne?

Mano savipagalbos planas kovai su atidėliojimu

Įspėjimas: stebuklų vien perskaičius jis nepadarys. Kaip kad lašinio nenutirpdo nei video, kur suplukę atletai, su tarkomis vietoje pilvo preso, mojuoja šimtakilograminiais svarmenimis, nei žalio, iš visokio nevalgomo dalyko sumakaluoto, kokteilio nuotraukos.

1. Įsivaizduok, kaip bus puiku, kai tas darbas pagaliau bus padarytas/tikslas pasiektas. Įsivardink, kodėl tau jį svarbu padaryti/pasiekti ir ką tau tai duos. Ir ne vieną kartą. Primink sau kiekvieną rytą, primink sau kaskart, kai kils ranka nuveikti kažką “ne į temą”. Kartais vien to gana.
2. Viena atidėliojimo priežasčių yra ta, kad užsiplanuotas darbas ar tikslas yra šiek tiek per didelis, todėl svaigina. Suskaldyk jį į smulkesnius ir metodiškai dorokis su kiekviena dalimi paeiliui. Jei toks suskaldymas nepadeda ir vis vien atidėlioji, vadinasi, išskaldei nepakankamai. Užduotis turi būti tokia maža ir paprasta, kad žvilgtelėjusi nusišypsotum “zuikio dainos”.
3. Suplanuok savo užduotis laike. Nusistatyk sau terminus, iki kada kiekvieną dalį turi atlikti. Vienintelis ir galutinis terminas dideliam darbui – tai paprasčiausiai kvietimas atidėlioti tol, kol bus per vėlu. Turėdama aiškų žemėlapį žinosi, kad praleidus terminą visi planai grius kaip kortų namelis – tai veikia disciplinuojančiai. Visas didesnes užduotis planuoju mėnesiais, paskui savaitėmis. Paprastai nenusileidžiu iki dienos planų, nes, po velnių, aš taip pat nusipelnau turėti šiek tiek laisvės ir lankstumo.
4. Planuok laiką taip, kas ties svarbiausiomis užduotimis dirbtum produktyviausiu metu. Man tai – ankstus rytas, kada per porą valandų nudirbu tiek, kiek vakare padaryčiau per dvigubai ilgiau. Bet tu, savaime suprantama, turi atsižvelgti į savo biologinį ritmą. Tad nesvarbu, ar saulė dar tik kyla ar jau seniai nusileido, padaryk viską, kas tavo galioje, kad šiuo šventu metu tavęs netrukdytų niekas – nei žmonės, nei, juo labiau, technologijos. Išjunk TV, nutildyk telefoną (apskritai geriau jį išnešk į kitą kambarį) ir net nebandyk kišti nagų prie interneto, o ypač socialinių tinklų. Yra skirtingų būdų, kaip techniškai blokuoti galimybę prisijungti, bet tu gi ne trimetė pyplė užsimaniusi šokoladuko vidury Maximos – susitvarkysi ir be to.
5. Susikurk sau darbinę aplinką, kurioje jaustumeisi darbingai ir patogiai (na tiek patogiai, kad nuvirtus ant šono nusnūstum posmelį – kitą). Skirtingos aplinkos gali turėti skirtingą poveikį darbingumui: priversti žiovauti arba įkvėpti. Turbūt žinai apie tuo rašytojus, ištisas knygas sukūrusius kavinėse… Man kažkodėl klavišais geriausiai tarškinasi lovoje, tačiau mokytis ir dirbti galiu tik prie savo rašomojo stalo, patogiai išsidėliojusi visas priemones.
6. Bendrauk su žmonėmis, kurie įkvepia veiklai. Galiu garantuoti, kad dešimties minučių pokalbis su kokiu Bilu Geitsu, Bakacku Obama ar Angela Merkel įkvėps daugiau nei dešimties minučių nieko neveikimas. Aišku, tokie asmenys naujų draugų paprastai neieško ir vakare nei kavos, nei vynelio su tavim nepagurkšnos, tačiau garantuoju, kad apsidairiusi aplink tikrai rasi tokių, kurie turi taip tau reikiamo draivo. Gal tai tavo kolega, draugė, vadovas, pusseserės vyro teta? Smagiausia, kad tokiam bendravimui ir socialiniai tinklai ne nuodėmė. Gali net pradėti sekti tuos, kurie jau pasiekė tavo norimų tikslų (tik ne gatvėje, savaime suprantama).
7. Draugą reikia turėti – su bendražygiu visas procesas bus paprastesnis ir smagesnis. Abipusis šiknos paspardymas labai sveikas ir naudingas dalykas. O ir pasimokyti iš kitų visai sveika.
8. Šitas šiek tiek žiaurokas, bet būna veiksmingas, kai kiti neveikia. Pažadėk kitiems iki kada padarysi darbą, apsiskelbk apie savo planus. Neištesėti pažado nėra smagu, o nuolatinis klausinėjimas, kaip tau sekasi siekti savo tikslų, gali būti toks užknisantis, kad tiesiog negali sau leisti kasytis bambos. Aišku, gali visus tiesiog pasiųsti velniop, bet galų gale ne toks mūsų tikslas, ar ne?
9. Nepamiršk savęs apdovanoti už mažas pergales. Už tavo pastangas turi būti atlyginta. Susilaikydama nuo konkrečių pavyzdžių, kurie kiekvienam labai skirtingi, palieku šitą nuorodą čia apie universalų būdą – žetonų ekonomiką: https://geresneneivakar.com/2017/05/05/korupcija-ir-kysiai-kodel-be-ju-negaliu

Taigi, kai kitą kartą vėl dūsausi dėl to paties atidėliojimo, būk sau draugiška, prisimink, kad tavo smegenims reikia truputėlio pagalbos. O jei jau atradai, kas tau stebuklingai veikia, nebūk egoistė – pasidalink savo atradimais su kitais komentaruose.