Žvirbliu išlėkę, gėdom pelėdom sugrįžtantys

shutterstock_97805723Dar besimokydama dvyliktoje klasėje turėjau vaikiną, kurį po kelių mėnesių draugystės tėvai leido pasikviesti kartu sutikti Naujųjų. Mama tradiciškai nuklojo stalą lėkštėmis svetainėje, taip pat tradiciškai atveriančioje duris tik svečiams esant, aš išsipuošiau kiek daugiau, nei reikėjo. „Būsimasis žentas“, jau peršokęs veryginę pilnametystę, pasirodė laiku, su Martinio buteliu. Vakaras įsibėgėjo, mama pagaliau nustojo kursuoti maršrutu „svetainė – virtuvė – svetainė“ ir pagaliau klestelėjusi ant sofutės susuokė: „Na, ženteli, tai atkimšk savo gėrimą, paragausim“. Žentelis gi pasirodė besąs kitos nuomonės ir situacijoje nepasimetė – nieko atidarinėti neketinąs, nes gerti dabar nenorįs. Negaliu apsakyti, kaip gėda man tada buvo ir ką tėvai man paskui kalbėjo apie mano durną galvą. Praėjus beveik dviem dešimtmečiams prisimenu jų žodžius, nors „žentelis“ taip ir nesusivokė.

Dabar turbūt šypsaisi ir klausi savęs, kodėl aš dabar sugalvojau pagaišinti tavo laiką ir pabraidyti po savo prisiminimus? (Ne, po senus nuotraukų albumus nesiknisau, tikrai ne). Norėjau pakalbėti apie ilgą liežuvį – kodėl reikia šimtą kartų pagalvoti, prieš išsižiojant. Istoriją tyčią parinkau tokią paprastesnę, kvailoką ir kiek komišką – prisiminus tokias, nevalingai imi šypsotis, bet ar visos jos tokios?

O jei paklaustum savęs, ar nepameni nei vienos situacijos, kurioje pasakei per daug ar ne tai, ką norėjai? Paskui gailėjaisi?

Taip… Žodžiai visagaliai.

Žodžiai gali įkvėpti, sutvirtinti, sukurti, išgelbėti, paguosti…

Dar žodžiai gali sugriauti reputaciją, draugystes ir santykius. Gali įskaudinti ir net paskatinti kitus žygiams, kuriais nepasigirsi…

Emocijų siautulyje susivaldyti nėra lengva. Kaip išmokti susilaikyti, kaip į pasaulį paleisti tik tuos žodžius, kuriems tikrai verta gyventi?

Spausk PAUZĘ.

Tą mygtuką turi kiekvienas savo smegenyse. Jei nesi apie tokį girdėjusi arba seniai pametei instrukcijas, štai trumputėlė suvestinė:

  • Atpažink tuos momentus, kai tuoj tuoj pratrūksi: ar tai besidaužanti širdis, tikas akyje, pulsas smilkinyje, besiblaškantys pusryčiai po skrandį, o gal gumulas gerklėje?
  • Atpažinus spausk pauzę – įsivaizduok tą mygtuką distanciniame pultelyje ir įsivaizduok, kaip sustoja vaizdas.
  • Giliai įkvėpk. Papildomas deguonis padeda smegenims sudėlioti mintis į stalčiukus.
  • Stebėk. Nėra tokios taisyklės, sakančios, kad turi kažką atsakyti čia ir dabar. Klausykis savo pašnekovo, tiesiog stebėk ateinančias ir nueinančias savo mintis.
  • O dabar kalbėk. Tai, ką iš tikro nori pasakyti ir kas bus suprasta, taip, kaip tu nori, jog būtų suprasta.

Sakai, kad tai tik gumos tampymas? Patikėk, tai netrunka taip ilgai, kaip atrodo. Pamąstyti keletą sekundžių prieš reaguojant – pati geriausia dovana sau ir kitiems.

Nėra tokios taisyklės atsakyti iš karto!!!

Vien dėl to, kad pagalvojai, pasakyti nėra būtina. Užrašyti viešai juo labiau. Ir tai visai nesusiję su žodžio laisve. Mums duotos dvi ausys ir tik viena burna – jog kalbėtume du kart mažiau, nei klausytume 🙂


One thought on “Žvirbliu išlėkę, gėdom pelėdom sugrįžtantys

  1. nu tai kas čia bus jei visi klausyt pradėsim? nebebus tų kurie “nusikalba”.:)) Bet straipsnis tai puikiai parašytas!

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s