Tris dienas bandžiau parašyti kažką prasmingo ir naudingo. Kapsčiausi po savo smegenų užkaborius stovėdama begaliniuose kamščiuose iš mokymų į viešbutį, makaluodama cukrų kavos puodelyje (visai užsimiršusi, kad jau porą mėnesių kavą geriu be cukraus), bekumščiuodama nepatogią pagalvę ir net mirkdama jakuzzi burbuliukuose (gerai gerai, šitą prisipažinsiu paminėjau, kad biškutį man papavydėtumėte mokymų, po kurių ne tik paprotingėji, bet ir pasimėgauji karštais burbuliukais lietui pilant tiesiai ant galvos).
Kažkaip jaučiausi įsipareigojusi pasidalinti man atsivėrusiu lobynu, bet žinai, šios trys dienos (kaip ir ankstesnė savaitė) su NLP* – buvo tokios asmeniškos ir atveriančios akis, kad net nežinau, kaip perteikti tą būseną, kai supranti, kad už tvirtos ir buldozeriu pasiekiančios savo tikslų moters vis dar slepiasi maža visų ujama pirmūnė pasibalnojusi didžiausiais ir baisiausiais akiniais pasaulyje.
Tas jausmas, kai pažiūri į voratinkliais apėjusius užkaborius, į užmirštas – tyčia ir netyčia – sielos kerteles, yra skausmingas, bet tuo pačiu išlaisvinantis. Kai pagaliau susijungia priežastis ir pasėkmė, kai viduje viskas sukibirkščiuoja – dėlionėje surandi visas trūkstamas daleles. Savotiškas katarsis, nors kuriam laikui ir lieki nuoga – prieš save.
Akis atverianti patirtis suprasti, kad kiekvieno mūsų viduje vis dar gyvena tas vaikas iš basakojų vasarų, merkiančių rudeniškų lietų ir žnaibančių nosį žiemos speigų. Galbūt tas vaikas tavyje pilnas gyvenimo džiaugsmo, o galbūt savyje vis dar slepiantis vaikystės nuoskaudas ir išgyvenimus. Metai užneša patirtis dulkėmis, bėgantis laikas užaugina storą odą, bet tas vaikas tavo viduje niekada nieko nepamirša. Jis palieka savo mažų pirštukų antspaudus tavo žodžiuose, darbuose, jausmuose ir troškimuose.
Ar žinai ką jis jaučia? Ar kada nors išdrįsi jo paklausti apie ką jis svajoja? Pabandyk, nes geriausia paslauga, kurią gali padaryti sau – jį pažinti. Ar užuot apsimetusi, kad jo nėra, paduosi jam ranką ir eisi kartu per gyvenimą?
*Neuro Lingvistinis Programavimas