“Gyvenime gauni tik tai, ko užtenka drąsos paprašyti“, – sako Oprah Winfrey. Ir išdrįstame. Kartais kukliai, kartais drąsiau, dažnai atsitrenkdamos kakta sienon.
„Belsk ir tau bus atidaryta“, – moko biblija ir mes bilstelim kartelį kitą , o tada nueiname patrūkčiojusios pečiais „matyt nieko nėra namie“. Nusvyra rankos ir pastatome savo norus lentynon dulkėti .
„Nebūk įkyri“, – į vietą mus pastatydavo netekę kantrybės suaugėliai ir mes išmokome nebūti įkyriomis. Išmokome tyliai tyrinėti situaciją ir savo norus nutylėti, nes tas NE atrodė daug blogiau, nei tiesiog savo prašymus nuryti.
Tos dvi raidės mums dažnai atrodo kaip atstūmimas, kaip pralaimėjimas. Todėl save pasiguosdamos išmokome apsimetinėti – o man ne taip jau ir reikia, man ir taip gerai.
Ne negerai!
Negerai nustoti svajoti ir nustoti norėti. Negerai, nes pasiekti gali ne daugiau, nei išdrįsti susapnuoti. Nemėgstame, oi kaip nemėgstame būti pažeidžiamos. Kiekvienas „ne“ mus priverčia pasijausti tarsi šiek tiek mažesnėmis, todėl mes guodžiamės, kad užsidarius durims, kažkur atsivers langas. Bet kas iš to lango, jei jis devintame aukšte? Bet kas iš to atsivėrimo – jei per vėlu?
Menas prašyti, kaip ir visi menai, nepasiduoda lengvai. Sako, kad sėkmė susideda iš 10% talento ir 90% darbo. O koks tavo santykis su šiuo menu? Ar jau įvaldei septynis svarbiausius jo punktus:
- Ar tikrai gerai žinai, KO tau reikia ir KADA?
- Ar gerai supranti KODĖL tau to reikia?
- Kaip LABAI to reikia?
- KO tu pasiryžusi dėl to atisakyti?
- Ar žinai, KIENO ir KADA prašyti?
- Ar esi pasiruošusi prašyti DAR ir DAR kartą?
Ir tas NE – dar ne svieto pabaiga. Jis niekada nepastato tavęs į blogesnę situaciją, nei buvai dar prieš prašydama. Net jei tuomet atrodo, kad tau trinktelėjo durimis prieš pat nosį – tu nepralaimėjai. Gal prašymas tiesiog nuskambėjo blogu laiku ir blogame kontekste. Gal kitą kartą, kitomis aplinkybėmis – jei tik išdrįsi.
Bar bar bar…
Geresnė nei vakar 