Kas nedirba, tas nedaro klaidų, kas nedaro klaidų – tą paaukština. Taip juokauja internetai, bet tikrovėje – visi daro klaidas ir jas daryti būtina. Asmeniškai nežinau efektyvesnių mokymų, nei mokymasis iš savo klaidų. Žinau, kad protingas žmogus turėtų mokytis stebėdamas, bet prisipažinsiu, niekas geriau neįsirėžia į smegenis kaip nuosava nutarkuota subinė (atsiprašau inteligentų ir elito už išsireiškimą, jei tokie šį įrašą netyčia skaito).
Kiekvienas žmogus visuose savo vaidmenyse (kaip asmuo, darbuotojas, studentas, šeimos narys) kažkuriuo savo gyvenimo momentu suklysta, bet skirtumas tarp sėkmės ir nesėkmės yra tai, ko toji klaida išmokė.
Skaitote dabar ir džiaugiatės, kad niekada neklystate? Blogai. Labai blogai. Tai reiškia, kad retokai išeinate iš komforto zonos, tai reiškia – kad nebandote naujų dalykų, privengiate naujų iššūkių. Klaidos slypi ten, kur padaromi didžiausi atradimai, kur pasiekiamas didžiausias progresas. Štai didysis protas, lemputės išradėjas, Thomas Edisson kažkada sakė “Aš neklydau, aš tik radau 10000 būdų, kurie neveikia“. Ką tiu?
Būtent todėl man atrodo, kad didžiausia klaida – nedaryti klaidų. Ir ne vien dėl gyvenimiškų pamokų, bet ir todėl, kad klaidos augina mus, kaip asmenybes. Mūsų klaidų kupra mums padeda suprasti kitus klystančius artimus ir ne tokius artimus, tirpdo mūsų kategoriškumą, moko atleisti, moko neteisti. Leiskite kitiems išmokti jų pamokas.
Suklydote? Iškelkite galvą, pripažinkite klaidą, išsigryninkite joje esančią pamoką, atitaisykite jos padarytą žalą, padarykite viską, kad tai nebepasikartotų ir niekada niekada nesigėdinkite klydę.
Geros dienos,
Klystanti.
Geresnė nei vakar 