Laimės piliulės po 3 EUR už pakuotę

images

Mačiau parduodant laimės piliules, neturinčias šalutinio poveikio – negraužia skrandžio ir neardo kepenų. Vartojant jas po vieną tris kartus dienoje efektas pasijaučia po savaitės, maksimum dviejų: galvoje ima pokšėti fejerverkai, o amerikietiška šypsena įsibetonuoja veide.

Suprantu, kad žinai jog nėra tokių piliulių, kaip ir nėra tokių, kurios padeda sulieknėti, prideda daugiau sveiko proto ar įpučia daugiau meiles sau. Pabandžiau pabūti šiek tiek sarkastiška, bet turbūt nelabai vykusiai.

Tiesiog paskutiniu metu daug laiko teko skirti norams, tikslams ir planams. Visur, tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime, matyt todėl ir jums apie tai tiek daug rašiau. O dar net nebaigiau.

Noriu to, šito ir ano. Nenustebčiau, jei tavo sąrašas dar ilgesnis, nei mano. Ir žinai, nėra nieko blogo tame norėjime ar tame siekime, visas gyvenimas – evoliucija, kitime slypi progresas, bet yra vienas

BET…

Ar atsakei sau, kas slepiasi po tavo tikslu? Jei tikiesi, kad jam atėjus į tavo gyvenimą pagaliau tapsi be proto laiminga – ne, tu nebūsi. Trumpalaikė euforija atslūgs, o tada atsivėrusi tuštuma tave arba prarys, arba tu imsi nuo jos bėgti naujo tikslo link.

Nežinau, kur ir kada prisirankiojame tokių nesąmonių: gal pasakose, kur gyvenimas būna kančia tol, kol šiek tiek infantiliškas princas užguitai mergelei nepasiūlo gyventi „ilgai ir laimingai“ ar kol šiek tiek užbadytam pirštais trečiam broliui netyčia pavyksta gauti pusę karalystės ir princesę priedo… gal vaikystėje tėvai prigrūmoja „nesimokysi – šluosi gatves“… Nežinau, sąžiningai sakau, nežinau, bet kažkaip įsikalame sau, kad laimė – tai paukštė, kurią privalu pagauti už uodegos.

Mūsų maras – atidėtas gyvenimas – naikina mums skirtas valandas, dienas… „Vaikeli, pailsėsiu, kai numirsiu“, sakydavo mano a.a. babytė. Ir mes dažnai įsivaizduojame, kad gyvensime, taigi ir būsime laimingi tik tada, kai ateis ta ilgai laukta-išsvajota diena.

Mūsų niekas nemoko, kad laimė nėra nei tapimas, nei turėjimas. Viena, būti priklausomam nuo tų trumpų supernovos blykstelėjimų – kai širdis veržias lauk ir pulsuoja smilkiniuose, visai kas kita – ta tyli ir kasdieniška laimė, kada gera atsibusti ir gera užmigti, kai su šypsena pasitinki tiek pavasarį, tiek rudens darganas. Jos niekada nerasi niekur kitur, nei savo viduje. Laimė – ne tikslas, laimė – kelionė. Nenuvertink to, ką turi savo gyvenime. Šito noriu išmokti, šito noriu išmokyti savo vaikus.

Viena is tu retų akimirkų, kai manyje pabunda poetas:

Untitled

 


Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s