Geresnė nei vakar

Ir taip tai veikia. Skeptikams apie Traukos dėsnio pasireiškimą praktikoje:

1. Pažiūri į studijų kursus internete, nusprendi, kad šiuo metu tau jie ne pagal kišenę ir ne pagal degančius prioritetus, bet žinai, kad nori ir kad būtinai ten būsi. Tai priartintų prie galimybės ne tik geriau pažinti save, bet ir padėti kitiems per koučingą ir mentorystę.
2. Pakeiti darbą, tavo naujasis darbdavys įvadinį kursą pasiūlo kaip puikią galimybę pasisemti žinių.
3. Paskutinę mokymų dieną lektorė pasiūlo tau nemokamą vietą už poros savaičių prasidedančiuose mokymuose, apie kuriuos svajojai pirmame punkte.
4. Kalendoriuje aptinki, kad pirmąją mokymų dieną privalai būti ofise, nes turi jau anksčiau paskirtą interviu, kurį dabar būtų nebepadoru atšaukti – mąstai, gal sueitų dalyvavimas 5 dienas, o ne visas šešias.
5. Eini pas vadovą su prašymu išleisti atostogų, nes savaitė ne ofise dar nesibaigus bandomajam laikotarpiui atrodo per drąsu, ypač kai ką tik grįžai iš kitų mokymų.
6. Vadovas palaimina planus – atostogų imti neprireikia. Pasiūlo visgi pagalvoti apie interviu perkėlimą.
7. Grįžusi prie kompiuterio randi laišką, kuriame pranešama, kad aplikantė neišlaikė būtinų testų, todėl interviu atšauki.

Tokių, švelniai tariant, „laimingų sutapimų“ mano gyvenime paskutiniu metu nutinka vis daugiau ir daugiau. Jie nedrąsiai pasireikšdavo ir anksčiau, bet nurašydavau viską atsitiktinumui, o save pamokydavau neprisigalvoti. Į iš pirmo žvilgsnio nieko gero nežadančius įvykius reaguodavau su perdėtu jautrumu – kai kurie iš jų sudrebindavo žemę po kojomis.

Galvoju, kad yra knygos ir knygos, pakeičiančios gyvenimą. Ta viena buvo tokia – nežinau, kaip ji atsidūrė ant mano stalo, lyg ir ne man buvo skirta. Gulėjo, dulkėjo, laukė. Perskaičiau ir pasėjo grūdą. Vis laikas nuo laiko grįžtu prie kurio nors skyriaus ir ji leidžia šaknis, šakojasi.

Tą kartą ten skaičiau, kad negalima nurašyti visko atsitiktinumui. Pripažįstant Traukos dėsnio veikimą sudarome sąlygas jam pasireikšti labiau bei dažniau. Ir man nesvarbu, kaip tai keistai skamba. Aš okčioju ir aikčioju, kai prieš mane išdygsta žmogus, su kuriuo norėjau pakalbėti, kai pašto dėžutėje atsiranda pasiūlymas prekei ar paslaugai, kurios man šiuo metu reikėjo, kai su susipažinus su nauju kolega pasirodo, kad jis turi absoliučiai tokį pat tikslą ir jis tau pažeria keletą puikių idėjų, apie kurias net nepagalvojai… Galėčiau tęsti ir tęsti. Tie maži pasireiškimai paskui susidėlioja į seką, vedančią mane ten, kur noriu būti. Žingsnis po žingsnio.

(Ne, aš tikrai nesėdžiu ir nelaukiu, kol viskas bus padaryta už mane).

Tačiau geriausias dalykas yra tas, kad ir į kiekvieną nelabai gerą įvykį dabar žiūriu su smalsumu, o ne kaip nervų kamuolys – jau esančios patirtys puikiai įrodė, kaip viskas sukasi į gerą. Vienas iš tokių neigiamų, kuriuos tada išgyvenau labai jautriai buvo susijęs su mano trokštama pozicija sename darbe.

Vyko eilinė restruktūrizacija, mano vadovė pakėlė sparnus, o aš nusitaikiau į jos vietą. Priežasčių, kodėl man nepavyko buvo ne viena, bet žiauriai blogas interviu pliusų tikrai nepridėjo. Jaučiausi bjauriai, bet į tikslus įsirašiau interviu įgūdžių tobulinimą. Tačiau kaip gi tu juos patobulinsi, jei nevaikščiosi į darbo interviu?

Kai tik viskas šiek tiek susigulėjo, į mano paštą pasibeldė viena galvų medžiotoja (čia mano profesijoje gana dažnas reiškinys) ir pasiūlė pabandyti aplikuoti į jau dabartinę darbo vietą. Sutikau, nors naujo darbo neieškojau. Savo šansus laikiau artimus nuliui, nes pirma, tai buvo paaukštinimas, antra, mano patirtis rolę atitiko tik iš dalies. Taigi, nuvykau į pokalbį tik kaip į  interviu technikos mokymus.

Kas atsitiko?

Pirmo pokalbio metu jie man „pardavė“ rolę, o aš „pardaviau“ savo patirtį. Antro interviu metu, mano širdis jau buvo ten.

Dabar jau kiek apšilus kojas galiu lyginti objektyviau – ar norėčiau grįžti, atsukti laiką ir atsidurti kėdėje, kurios tada negavau? Absoliučiai vienareikšmiškai NE.

Traukos dėsnis veikia. Galbūt tai, kad skaitai šį įrašą taip pat to dėsnio pasireiškimas.