„Jei turėčiau laiko, tai…“, – užsimiršus atsidūstu. Visada stebiuosi tais, kurie sugeba meistriškai žongliruoti keliais kamuoliukais iš karto – jų namai blizga švara, darbe juos ką tik paaukštino, jų vaikai pirmūnai ir visada madingai pakirpti, o jų panosės niekada nepasipuošia snargliu, patys gi bėga maratonus, siekia trečio magistro diplomo, o savaitgaliais linksminasi audringuose vakarėliuose. Tie žmonės tikri ir jie gyvena tarp mūsų. Tikiu, kad ir tu bent vieną tokį pažįsti. O dievai, kaip? KAIP? KAIP???
O aš truputį visko ir nieko iki galo… MANO PARA PER TRUMPA!!! Jei dar kokią valandą, dvi, keturias, ne, geriau šešias kas pridėtų, spėčiau viską – ištirptų ta krūva dar neperskaitytų knygų, kaip mat atsirastų laiko dar porai kartų sporto klube, vaikai išsivažinėtų visomis mieste pastatytomis karuselėmis ir gal net susitvarkyčiau garažą (na neee… garažo gal ir netvarkyčiau).
Visiškai sąžiningai galvoju, kad kai esi jaunesnis, laikas eina lėčiau ir daug daugiau visko sutelpa į tas pačias 60 minučių. Gal Enšteinas savo reliatyvumo teorijoje paliko skylę? Deja…
1955 metais istorikas C. N. Parkinsonas, matyt užsikamavęs tokiomis pat mintimis, žurnale „The Economist“ publikavo savo dėsnį, kuris teigia: Užduotis visada užpildo visą jai skirtą laiką.
Kas? Kaip?
Tarkime, savaitės trukmės darbą turi pabaigti po mėnesio. Tykimybė, kad tą darbą pabaigsi prieš pat terminui pasibaigiant yra didžiulė. O visą tą laiką iki tol, kol realiai laiko atlikti užduočiai yra per daug, prisiversti bent jau pradėti bus beviltiška, o jai ir pavyks, progresas bus labai lėtas ir skausmingas.
Ar atsimeni tą kursinį, kurį baigei paskutinę naktį, nors jam parašyti turėjai visą semestrą? O ataskaitą, išsiųstą penktadienį prieš pat penkias?
Kaip privesti Parkinsoną dirbti tau? (Gaila, kad darbo už tave padaryti negali). Bet…
Pirmiausia sudaryk užduočių sąrašiuką. Arba SĄRAŠĄ, jei esi tokia pati planavimo maniakė kaip aš. Kritišku žvigsniu nužiūrėk kiekvieną punktą (panašiai kaip dauguma anytų nužiūri potencialias marčias per pirmą susitikimą) ir įvertink, kiek laiko tau realiai reiktų jam atlikti. Tuomet šalia kiekvieno įrašo įrašyk datą, lygią PUSEI reikiamo laiko ir vualia, štai naujasis tavo deadline‘as, kurio laiko keisti negalima. Tiesa, prieš rėkdamas NEĮMANOMA atsakyk sau į klausimą – jei čia ir dabar už tuos atliktus darbus Mockus tau pasiūlytų milijoną – ar padarytum? Jei atsakymas ne, tai datas gali šiek tiek pakoreguoti, o jei taip – baik inkšti ir imkis darbų.
Tikrai bus visko – ir pavyks, ir ne. Kai kuriems darbams laiką teks šiek tiek prailginti, bet tikrai ne tiek, kiek norėjote sau skirti iš pat pradžių. Tad gal tiesa kažkur per vidurį, o laiko trūkumas tegyvena mūsų galvose?
Geresnė nei vakar 