Geresnė nei vakar

Pasiruošt, dėmesio, startas! Tikiuosi supranti, į ką veliesi: tikslų siekimas – maratonas, ne sprintas. Ir kaip tikrame bėgime niekas už tave distancijos neįveiks. Jei dabar graibaisi, tikėdamas, kad motyvacija bus tas pagalbininkas – pamiršk. Ji – išdavikė, dažniausiai katučių paploja pirmus metrus ir paskui geriausiu atveju pasitinka prie finišo, bet tikėtis, kad ji risnos šalia visą laiką – naivu ir beviltiška. Su planais, kaip ir su maratonu – po pradinio spurto – šimtas priežasčių, kodėl ne šiandien ir ne dabar. Kai aplink tiek kitų reikalų ir įdomesnės veiklos – planai lieka verkti stalčiuje, o vakaras baigiasi pažadu „RYTOJ viskas vėl stos į vėžes…“ .

Nepasikliauk motyvacija, juk tai tik jausmas, tik plazdantys drugeliai. Džiugu, kai jis yra, toks labai gražus priedas, padedantis lengviau ir greičiau pasiekti savo, bet tikėtis, kad motyvacijos draivo užteks ilgam – naivu. „Įkvėpimas yra mėgėjams, mes likę tiesiog ateiname ir dirbame“, – sako dailininkas Chuck Close. Paprasta ir nieko nereikia išradinėti. Atsakyk sau, ar norėtum būti tas, kuris „labai motyvuotas“, ar „tas, kuris padaro, nes taip pasakė“? Įtartinas man tiek labai motyvuotas chirurgas, stomatologas ir net autobuso vairuotojas. Nelabai norėčiau pakliūti jiems į akis tą dieną, kai motyvacija ne ta. Pagalvok ir tu, ar tikrai savo ateitį norėtum statyti ant jausmo pamato?

Motyvaciją pakeičiam valia ir pradedam šiandien. „Aš neturiu tam valios“. „Tau gerai, tu toks valingas“, mėgstam sakyti tiems, kuriems slapta pavydim jų užsispyrimo siekti užsibrėžto. O man atrodo, kad valia – kaip pilvo presas, vienokį ar kitokį turime visi. Tik pas vienus jis toks silpnutis ir giliai užsikasęs po šokoladukų ir pyragaičių sankaupa, o pas kitus gražiai išryškėjęs kvadračiukais. (Žiū, kažkoks labai jau sportiškas skyrius gaunasi – nuo maratono perėjau prie štanginės, turbūt todėl, kad visi šonai dar tebeskauda po sekmadieninės treniruotės). Taigi šviesiai tiesiai – valia tai raumuo, kurį reikia treniruoti.

Bet kaip pradėti, paklausi tu? Dideli tikslai dažnai atrodo tokie – hmmm… per dideli. Rodos, apmąstei viską, žinai ką daryti, bet va trypčioji vienoje vietoje ir nei žingsnio į priekį. Patarimas: kad pradėtum sportuoti – apsirenk sportinę aprangą, kad perskaitytum knygą – pradėk nuo vieno puslapio. Žengus žingsnį, net nepastebėsi, kad jau nužengei du. Nauji darbai nebūtinai turi nusidirbti urmu. Dažnai ir perdegame, nes pradedame per greitai (kažkaip prisiminiau tą dieglį šone po pirmo puskilometrio).

Išsitrauk darbo kalendorių (jei dar tokio neturi, metas įsigyti) ir įrašyti jame viską, ką tą ar kitą dieną turi nuveikti. Ankstesniame skyriuje aptarėme, kaip išsikelti tikslus ir juos skaidyti žingsniais. Dabar eilė tiems žingsniams įgautį pavidalą – kiekvieną dieną turi nuveikti kažką, kas tave priartintų prie tavo svajonių.

Svarbu: atsirasti vietos turi VISOMS sritims. Subalansuota – vadinasi, sveika.

Ir jei jau valia yra raumuo, tai kaip ir kiti raumenys jie gali pavargti. Yra teorija, teigianti, kad kiekvienas sprendimas, kurį darome, vargina mūsų dar neištreniruotą muskulatūrą. Ką apsirengti ryte, ką valgyti pietums ir dar milijonas mažų apsisprendimų? Sakoma, kad būtent dėl to kai kurie žinomi žmonės kas dieną dėvi taip pat – kad neliktų nereikalingų svarstymų. Na, bet nebūtina pulti į kraštutinumus, ar ne? Rytais, kai laikas auksinis ir geriausia energiją naudoti svarbiems darbams, trypčioti prie rūbų spintos ar šaldytuvo ne pats geriausias laiko praleidimas. Visus mažareikšmius sprendimus padaryti galima padaryti iš vakaro.

Nedraugauk su mūzomis!

Linkėjimai,

A.